Pasakojimas apie profesorių Jorkę, kuris bandė įrodyti kaimiečiui, kad katalikų mokslas apie Eucharistiją klaidingas. Kaimiečio nepajudinamas tikėjimas, paremtas Kristaus žodžiais ir pasitikėjimu Dievo visagalybe, padarė profesoriui didelį įspūdį. Jis pradėjo tyrinėti katalikų tikėjimą, atsivertė ir tapo garsiu katalikų rašytoju. Pasakojimas pabrėžia paprasto tikėjimo galią ir tiesos patrauklumą.

Kartą mokytas protestantas profesorius Jorkė kalbėjosi su paprastu kaimiečiu kataliku. Jiedu kalbėjosi apie įvairius dalykus. Pagaliau palietė ir Sakramentą. Profesorius stengėsi įrodyti, buk katalikų mokslas esąs klaidingas. „Kaip tamsta gali tikėti, kad mažutėje ostijoje yra Kristus?“ — „Tvirtai tikiu, nes taip Kristus pasakė.“ — „Bet prašau pagalvoti. Juk tai nesąmonė!“ — „Tačiau taip yra, pone profesoriau.“ — „Argi nepastebi, kad tai prieštarauja paprastam žmogaus protui?“ — „O, Viešpats Dievas yra Visagalis. Aš nesvyruodamas tikiu ir iš manęs to tikėjimo niekas nepajėgs išplėpti.“ Profesorius susimąstė. Nepalenkiamas kaimiečio tikėjimas jam padarė didelį įspūdį. Pradėjo tyrinėti katalikų tikėjimą. Būdamas didelio proto ir išminties vyras, greit pažino tiesą, atsivertė ir tapo garsiu katalikų rašytoju.