Pasakojimas apie du brolius, gyvenančius skurde su girtuokle močiute Edinburge. Vyresnysis brolis, pardavinėdamas degtukus, nupirko pinigų iš pono, bet grįždamas buvo parblokštas vežimo ir mirtinai sužalotas. Prieš mirtį jis per jaunesnįjį brolį grąžino pinigų grąžą ponui. Ponas, sujaudintas vaikų sąžiningumo ir skurdo, pažadėjo rūpintis jaunesniuoju broliu. Pasakojimas iliustruoja pasiaukojimą ir atsakomybę net sunkiausiomis sąlygomis.

„[Nupirk degtukų,]“ tarė mažas vaikas, išblyškusiu, liesu, pamėlynavusiu veidu, basomis raudonomis kojomis, skarmalais apsirėdęs, nors tą dieną Edinburge buvo labai šalta. „Nereikia man degtukų,“ atsakė ponas. „Bet jie kainuoja tik vieną penį dėžutė,“ kalbėjo vaikas. „Taip, bet matai, kad man nereikia degtukų.“ — „Tai aš duosiu ponui dvi dėžutes už vieną penį,“ siūlė vaikas. „Tuo būdu, norėdamas juo atsikratyti,“ pasakoja matęs tą atsitikimą vienas anglų dienraštis, „nupirkau dėžutę, bet pamačiau, kad neturiu smulkių, ir tariau jam: „Nupirksiu rytoj.“ — „O, pirk ponas dabar,“ prašė vaikas. „Nubėgsiu ir iškeisiu pinigus, nes esu labai alkanas.“ — „Padaviau šilingą, ir jis nubėgo. Laukiau jo, bet negrįžo. Tuomet pamaniau, kad mano šilingas pražuvo, bet tikėjau vaiko veido išraiška ir nenorėjau blogai apie jį manyti. Vėlų vakarą tarnaitė sako man, kad kažkoks mažas vaikas norįs mane matyti. Kai įvedė vaiką, sužinojau, kad tai buvo jaunesnis ano vaiko brolis, kuriam buvau šilingą davęs, o šis buvo dar liesesnis ir dar blogesniais skarmalais aprėdytas. Stovėjo valandėlę galvodamas, tartum ko ieškojo, o paskui tarė: „Ar ponas esi tas ponas, kuris pirko degtukų iš mano brolio?“ — „Taip.“ — „Tai štai tie pinigai, kurie tamstai grąžos priklauso, brolis negali ateiti, serga. Ant jo užvažiavo vežimas, apvertė jį, jis pametė kepurę, degtukus ir pono pinigus; jam pervažiavo abi kojas. Daktaras sako, kad jis mirsiąs, o tai jis siunčia ponui,“ tarė dėdamas keturis penius ant stalo. Vaikas graudžiai apsiverkė. Pirmiausia pavalgydinau vaiką, o paskui nuėjau pas jo brolį. Pamačiau, kad tuodu vaikučiai gyveno su šlykščia girtuokle močeka. Savo tėvų nė vieno neturėjo. Radau vargšą vaiką gulintį ant šiaudų. Pažino mane. Vos tik įėjau, tarė: „Buvau pinigus iškeitęs ir grįžau, bet staiga pastūmė mane arklys, parkritau, ir abi kojas pervažiavo ratai. Bet Džordži, mažasis Džordži! Esu įsitikinęs, kad mirsiu. O kas tavim rūpinsis, kai aš numirsiu? Ką tu veiksi?“ — „Paėmiau tuomet smulkią ligonio rankutę ir pažadėjau, kad visuomet rūpinsiuos Džordžiu. Suprato mane ir tiek teturėjo jėgų, kad pažvelgė į mane, tartum dėkodamas. Paskui jo veidas apmirė, jo žvalios akys užgeso ir už valandėlės mirė.“