Pasakojimas apie moterį, kurios vaikas sunkiai susirgo. Kunigui meldžiant, kad Dievo valia teišsipildo, motina sušuko: "Ne Dievo, bet mano valia teišsipildo!". Dievas leido, kad vaikas pasveiko, bet jis augo piktas, kankino motiną ir galiausiai buvo nužudytas už blogus darbus. Pasakojimas iliustruoja neprotingo noro pasekmes ir Dievo valios priėmimo svarbą.

Neseniai gyveno gera, dora katalikiška šeima: tėvas, motina ir devyni vaikai. Vienas iš jų tartum išsigimė; tai buvo berniukas vardu Jonas, kuris jau nuo jaunų dienų ėmė tingėti mokytis. Nuo 15 metų jau nebėjo išpažinties. Atiduotas vienam amatininkui paskendo bjaurioje paleistuvystėje ir pametė tikėjimą. Visa Jono giminė tuo buvo labai susirūpinusi, prašė Dievo ir kantriai laukė Jono atsivertimo. Tuo tarpu šeimyna didėjo, ir pagaliau nekalti vaikeliai su motina meldė: „Jėzau, atversk mūsų Joną!“ Kai kurios seserys Jono intencija net įstojo į vienuolyną. Viena sesuo per 18 metų atlikinėjo kiekvieno mėnesio penktadienį noveną, apeidama Kryžiaus kelius. Jonas sulaukė 58 metų. Dėl netinkamo gyvenimo paseno ir atrodė nebeilgai gyvensiąs. 1875 m. kovo mėn. tėvai sužinojo, kad Jonas sunkiai susirgęs. Jam gyvam esant niekas nedrįso sakyti apie sielos reikalus. Ir dabar jis neklausė vyr. sesers patarimo susitaikinti su Dievu. Tik gydytojui pasakius, kad liga rimta, ir patarus pagalvoti apie religines pareigas, Jonas leido pakviesti kunigą. Kunigas atvyko dar tos pačios dienos vakare. Jonas jį priėmė mandagiai. Kunigas padarė į jį tokią įtaką, kad panoro nuolatos prie savęs turėti kunigą. Po kelių dienų Jonas jau parašė tėvams laišką: „Vakar, gegužės 24 d. – Marijos mėnesį, turėjau ilgą pasikalbėjimą su kunigu ir gavau jo palaiminimą. Atlikau išpažintį ir dabar jaučiuosi laimingas.“ Dar kiek dienų pagyvenęs, Jonas mirė, priėmęs Paskutiniuosius sakramentus.