Pasakojimas iš Prancūzų revoliucijos laikų apie grafienę Šatobrian ir jos dukterį, įkalintas ir vėliau giljotinuotas. Motina labiausiai rūpinosi sūnumi laisvamaniu Amerikoje ir meldėsi už jo atsivertimą. Prieš mirtį ji prašė dukterį pranešti sūnui, kad paskutinė malda buvo už jo atsivertimą. Gavęs laišką po motinos ir sesers mirties, sūnus susijaudino, pradėjo melstis, atsivertė ir savo raštais atvedė milijonus į gerą gyvenimą. Pasakojimas iliustruoja maldos galią atsivertimui net po mirties.

Per Didžiąją Prancūzų revoliuciją tarp daugybės nekaltų žmonių buvo įmesta į kalėjimą ir grafienė Šatobrian su dukterimi. Jos sūnus, aršus laisvamanis, tuo metu buvo iškeliavęs į Ameriką. Vargšė motina ne tik rūpinosi savimi ir dukterimi, kiek sūnumi paklydėliu. Ji nuolat karštai melsdavosi, kad Viešpats jį atvestų į tikrą kelią. O mirdama paprašė dukterį pranešti sūnui, kad jos paskutinė malda buvo už sūnaus atsivertimą. Mirus motinai, duktė pasiuntė laišką broliui, pranešdama jam paskutinę motinos valią. Netrukus buvo nugiljotinuota (nukirsta galva) ir Šatobrian duktė. Gavęs sesers laišką, jaunasis Šatobrianas nepaprastai susijaudino – jam rodėsi, kad motina kalba į jį iš kapo. Pradėjo melstis ir vėl susitvarkė. O jo parašytieji veikalai gal milijonus atvedė į gerą gyvenimą.