Romoje persekiojimo metu Marijus su šeima, rizikuodami gyvybe, rinko ir laidojo nukankintų krikščionių kūnus katakombose. Ciesoriui paklausus apie jų turtus, jie atsakė atidavę juos Kristui, gyvenančiam vargšuose ir kenčiančiuose. Atsisakę aukoti stabams, jie patys tapo kankiniais, parodydami tikrąjį turtą ir ištikimybę Dievui net mirties akivaizdoje.

Ciesorius Klaudijus, norėdamas sumažinti kalėjimų išlaidas, įsakė visus krikščionis, laikomus kalėjimuose, išžudyti. Tuo metu Romoje buvo 262 kaliniai – krikščionys. Budeliai, vesdami juos į aikštes, pirma visaip kankino, patenkindami savo sugyvulėjusius jausmus, o paskui žudė, korė, mušė, palikdami lavonus laukiniams žvėrims ir paukščiams. Tuo laiku gyvenę moterystėje Marijus su žmona Morta ir sūnumis eidavo naktimis pas krikščionių lavonus ir nešdavo juos į krikščionių kapines – katakombas. Apie tai sužinojo ciesorius ir pasišaukė dievobaimingą Marijaus šeimą, klausdamas apie jų turtus. „Atidavėm juos Kristui“, ramiai atsakė Marijus ir jo šeima. „Bet juk Kristus yra seniai jau miręs“, atrėžė ciesorius. „Užtat jis gyvena vargšų ir kenčiančiųjų tarpe.“ Užsirūstinęs Klaudijus vertė juos aukoti stabams. Nepaklausiusius nusilenkti prieš pagonių stabus įsakė nukankinti. Kankiniai buvo išvesti už miesto, ir ten visiems buvo nukirstos galvos (214 m.).