Pasakojimas apie šv. Aleksą, kuris, būdamas kilmingas ir turtingas, išsižadėjo visko ir tapo elgeta iš meilės Kristui. Grįžęs į gimtinę, jis gyveno rūsyje pas savo tėvus, kurie jo nepažino. Prieš mirtį jis prisipažino, kas esąs. Pasakojimas iliustruoja pasiaukojimą ir atgailą.

Šv. Alekso gyvenimo aprašyme skaitome, kad jis, būdamas aukštos kilmės ir valdydamas didelius turtus, išsižadėjęs savo gėrybių, apleidęs gimtinę ir įstojęs į neturtingųjų eiles. Tai padaręs iš neapsakomos Jėzaus Kristaus meilės. Po kiek laiko šv. Aleksas ateina į gimtąjį kampelį, stoja prie savo buvusių rūmų durų ir kaip paprastas elgeta prašo išmaldos. Namiškiai jo nebepažįsta – taip suvargęs jis buvo! Jie palaiko jį svetimšaliu, duoda jam vietą rūsyje, o vienam iš tarnų įsako kasdien nešioti jam duonos su vandeniu. Slenka metai po metų. Kasdien Aleksas mato savo tėvus pas jį ateinančius, bet jo nepažįstančius. Vieną dieną Aleksas sunkiai suserga. Pasivadinęs savo motiną, jai sako: „Mano motute, aš esu tavo sūnus Aleksas.“ Tik dabar vargšė motina pažino savo sūnų ir, puolusi prie jo lovos, pradėjo graudžiai šaukti: „Mano brangusis vaikeli! Dėl ko tu taip vėlai daveisi pažįstamas? Ak, mano mielas vaikeli!…“