Pasakojimas apie Panevėžio elgetą su medine koja, iš kurios chuliganas atėmė pinigus. Ji meldėsi ne už pinigus, bet kad berniukas sugrįžtų į Tiesos kelią. Po kelerių metų tas pats vaikinas, dabar tvarkingai apsirengęs, atidavė jai atimtus pinigus su procentais ir atsiprašė, sakydamas, kad nuo to laiko sąžinė nedavė ramybės. Pasakojimas iliustruoja maldos galią ir atsivertimą per sąžinės graužimą.

1927 m. Panevėžyje iš elgetos su medine koja, M. Vilkienės, kažkoks miesto chuliganėlis ištraukė per vargus suelgetautus kelis litus. Ištraukė ne slaptai, bet matant, iš rankų, ir nubėgo, žinodamas, kad sena moteriškė jo nepavys su medine koja. Vilkienė, sekusi, jo nebesurado, todėl apsiverkusi nuėjo savo keliu, vėl prašyti gerų žmonių išmaldos. Tik Dievo prašė, kad atėmęs iš jos pinigus berniukas sugrįžtų prie Tiesos kelio. Ir, štai, 1932 m. liepos 31 d., jai sėdint prie laiptų, priėjo jaunas, švariai apsirėdęs vaikinas ir klausia: „Ar tamstai kuomet kas neatėmė pinigų?“ Moteriškė nežinojo, nei ką atsakyti. Tada jis prisipažino esąs kaltininkas ir atidavė atimtus kitą sykį pinigus, ir net su procentais ir dideliu atsiprašymu. Jis jai pasisakė, kad nuo ano laiko jam sąžinė nedavusi ramybės, ir jis vis norėjęs ją surasti, sugrąžinti pinigus ir atsiprašyti.