Pasakojimas apie studentą, kuris prašė kleboną melstis už jį, kad atsikratytų ydų, bet pats nieko nedarė. Klebonas, nešdamas maišą javų su studento pagalba, tyčia jį paleido ir pasakė, kad malda nepadeda, jei žmogus pats nebendradarbiauja. Tai tapo pamoka studentui, ir jis pradėjo melstis pats. Pasakojimas iliustruoja maldos ir asmeninių pastangų svarbą kovojant su ydomis.

Vienas studentas nuėjo pas savo gerą kleboną ir sako: „Tėveli, padėk man atsikratyti ydų.“ Maldingasis kunigas prižadėjo karštai už studentą melstis. Po kiek laiko studentas grįžta ir sakosi jo ydos nė kiek nesumažėję. Tada kunigas ima studentą už rankos, nusiveda į klėtį, kur buvo pilami javai į maišus ir kraunami į vežimus vežti į malūną, ir prašo padėti jam išnešti vieną maišą. Benešant jiems maišą, kunigas jį paleidžia. Studentas šaukia: „Kunige, kam paleidai – aš vienas neišlaikysiu!“ Gerasis klebonas šypsodamasis tarė: „Matai vaikeli! Taip yra ir su tavo ydų naikinimu. Aš ėmiau už tave karštai melstis, bet tu man nepadėjai. Jei nori, kad mano maldos būtų tau išganingos, prisidėk ir tu prie maldos.“