Kantrus laukimas atneša vaisingumą.

Jojo sykį pirklys iš prekymečio namo ir turėjo su savim krepšį, pilną prikimštą pinigų. Užėjo smarkus lietus ir pirklį kiaurai perlijo. Jis buvo labai nepatenkintas ir murmėjo ant Dievo, kam jam davė tokį blogą orą kelionei.

Reikėjo jam joti per didelę girią. Žiūri — stovi girioj galvažudys ir, prisidėjęs šautuvą prie peties, taiko į jį šauti; net plaukai ant galvos jam atsistojo iš baimės. Jis tikrai būtų pražuvęs, kad nuo lietaus nebūtų sušlapęs parakas ir šautuvas būtų iššovęs. Pirklys paspaudė arklį pentinais ir laimingai pabėgo nuo pavojaus.

Atsikvošėjęs kalbėjo sau vienas: „Kokio būta mano kvailo, keikiant blogą orą! Reikėjo man verčiau kantriai kęsti, priimti kaipo Dievo valią. Kad būtų buvęs dangus giedras ir oras gražus ir sausas, aš dabar gulėčiau negyvas ant žemės, kraujuose paplukęs, o vaikai nesulauktų manęs namo pargrįžtant. Lietus, ant kurio aš murmėjau, išgelbėjo man turtą ir gyvybę. Gerai yra sakoma: ką Dievas duoda, tai ir gera, nors mums kartais ir kitaip atrodo“.