Plėšikų gaujai priklausantis vyras, bandydamas apiplėšti koplytėlę su Marijos paveikslu, nutraukia nuolat degančią lemputę. Tą pačią akimirką jo duktė, lankiusi tą pačią koplytėlę, nuklysta tamsoje ir žūsta bedugnėje, parodydama, kaip Marijos šviesa (malda) saugo.

Ant vienos Pirėnų kalnų viršūnės, netoli bedugnės, stovėjo maža koplytėlė, kurioje prieš stebuklingą Švč. Panelės paveikslą nuolat degė sidabrinė lemputė. Tamsią audringą naktį toji lemputė kiekvienam keleiviui buvo tarsi koks švyturys, nes jos spinduliai aiškiai švietė pro koplytėlės langus. Netoli koplytėlės gyveno viena šeimyna. Kartą labai susirgo tėvų mylima dukrelė Marytė. Nunešta į tą koplytėlę per Marijos užtarimą ji stebuklingai išgijo. Nuo to laiko Marytė kasdien lankydavo Švč. Panelės koplytėlę ir karštai melsdavosi, dėkodama Marijai už išgydymą. Marytės tėvas, nedorai gyvendamas, įstojo į plėšikų gaują. Motina su dukrele karštai meldėsi, kad Marija grąžintų tėvą į gerą kelią. Vieną rytą jos sutarė eiti į koplytėlę. Tą patį rytą plėšikai turėjo ją apiplėšti. Ir Marytės tėvas turėjo dalyvauti toje šventvagystėje. Bet įėjęs į koplytėlę, jis labai nejaukiai pasijuto ir atsisakė nuo bet kokio šventvagiško darbo, kol ta lemputė nušvies Marijos paveikslą. Draugų spiriamas jis nutraukė lemputę. Tame pačiame akimirksnyje lauke pasigirsta širdį veriąs klyksmas. Plėšikai išlaksto. Tėvas žaibo greitumu išbėga iš koplytėlės ir pamato netoli bedugnės stovinčią iki mirties nusigandusią ir rankas laužančią savo žmoną. Klausiama nieko neatsakė, tik pirštu parodė į bedugnę. Ten buvo matyti baltas taškas – tai jų mylimoji duktė gulėjo nebegyva. Mat, kai užgeso koplytėlės lemputė, ji pasuko nuo tako ir nuriedėjo į bedugnę.