Pasakojimas apie prancūzų karininką, kuris pateko turkams į nelaisvę ir buvo parduotas arabui. Arabas jį vadino "krikščioniškuoju šunimi", nes jis nesimelsdavo. Karininkui supykus, arabas paaiškino, kad per šešis mėnesius nematė jo besimeldžiančio, todėl ir vadina jį šunimi. Pasakojimas pabrėžia maldos svarbą ir tikėjimo išpažinimą per maldą.

Buvo gražus saulėtas rytas. Mažas, neseniai pakrikštytas negriukas gynė ožkų kaimenę į pievas, kurios šituose kraštuose esti paprastai prie girių, arba net ir iš visų pusių giriomis apsuptos. Jau buvo apie dešimtą valandą ryto, ir vaikelis užsnūdo vieno seno medžio pavėsyje, nes ir rytmečio saulė šituose kraštuose jau kaitina gana gerai. Tik štai kažkas artimame krūme pasijudino ir ėmė tyliai šliaužti; dvi žibančios, ugninės akys pažvelgė į vaikelį. Tai buvo akys tigro. Dar vienas šoktelėjimas, ir jau piktasis žvėris ties vaikeliu, kuris skubiai pakyla ir drebėdamas puola ant kelių kalbėti „Tėve mūsų.“ Dar nedakalbėjo iki „Amen,“ o jau tigro galybė sulaužyta. Tylus ir sugėdintas jis jau traukėsi atgal.