Melagingas gyrimasis tampa pajuokos objektu.

Du amatininkai mokiniai, Juozas ir Petras, ėjo sykį pro vieno kaimo daržus.

„Žiūrėk, — tarė Juozas, — kokio čia augalo tokios didelės galvos?“ Taip miestiečiai vadino kopūstų gūžes.

„Kas čia per didumas, — atsakė Petras, kurs visuomet mėgdavo girtis. — Sykį bekeliaudamas mačiau augalą tokia didele galva, kaip anoji klebonija“.

Juozas, kuris dirbo prie variakalio, pasergėjo: „Labai didelės būta galvos… Bet ir aš sykį dirbau su meistru katilą tokio didumo kaip šitoji bažnyčia“.

„Ar gali būti! — sušuko Petras, — ką gi galėjo daryti su tokiu katilu?“

„Reikėjo jame virti to augalo galvą, kurią tu esi matęs“, — atsakė Juozas.

Petras susigėdęs tarė: „Suprantu, ką nori pasakyti. Tu visuomet teisybę kalbi, o dabar taip pasakei, norėdamas tik melagingą mano pasigyrimą pajuokti. Iš tiesų man tinka toks pasakymas“…