Pasakojimas apie žydą Hamburge, kuris, pamatęs katalikų kunigą, nešantį Švenčiausiąjį Sakramentą į laivą, ir išgirdęs orkestrą grojant „Šlovink Viešpatį, Sione!“, buvo sujaudintas ir atsivertė į katalikybę. Pasakojimas iliustruoja Eucharistijos galią ir tikėjimo išpažinimo svarbą.

Didžiojo karo metu Tiroliaus miestelį Torčegną ūmai užpuolė priešai, suėmė kunigus ir įsakė gyventojams kuo greičiausiai išsinešdinti į kalnus. Anksti rytą maldingieji miestelėnai susirinko į bažnytėlę atsisveikinti su Švenčiausiuoju. Bet kaip Jį paliksi be globėjo – kunigo! Visiems meldžiantis, atsidaro zakristijos durys, ir jose pasirodo šešerių metų berniukas, apsivilkęs baltutėle kamža. Žengia prie altoriaus, atidaro ciboriumą ir, paėmęs komuninę, neša Švenčiausiąjį išdalinti savo nekaltomis rankutėmis tikintiesiems. Taip mažasis „diakonas“ savo Išganytoją paslėpė tikinčiųjų širdyse. Šv. Tėvas Benediktas XV tai sužinojęs, pasiuntė mažajam „diakonui“ savo tėvišką palaiminimą ir gražią dovanėlę.