Pasakojimas apie Ženevos vyskupą šv. Pranciškų Salezietį, pas kurį atėjo vyras pasikalbėti apie išpažintį. Vyras klausė vyskupą, ką jis galvos, jei jis išpažins visas savo bjaurias nuodėmes. Šventasis atsakė, kad laikys jį šventu, nes tik šventieji drąsiai viešai išpažindavo savo nuodėmes. Tai suteikė vyrui drąsos atlikti išpažintį. Pasakojimas pabrėžia drąsos ir pasitikėjimo svarbą atgailos sakramentui.

Pas Ženevos vyskupą šv. Pranciškų Salezietį kartą atėjo vienas vyriškis pasikalbėti apie išpažintį. Įsikalbėjęs jis paklausė vyskupą: „Ką tamsta galvosi apie mane, jeigu aš dabar išpažinsiu visas savo bjaurias nuodėmes?“ Šventasis atsakė: „Aš laikysiu tamstą šventu, nes tik šventieji drąsiai viešai išpažindavo savo nuodėmes.“ Tuo vyskupo atsakymu vyriškis įgavo drąsos ir čia pat atliko išpažintį.