Pasakojimas apie sunkiai sergantį kunigą Alpių koplytėlėje, kurį vėlai naktį pakvietė pas ligonį už trijų valandų kelio. Nepaisant silpnumo ir atkalbinėjimų, kunigas leidosi nešamas pas ligonį, kad suteiktų jam sakramentus. Atvykęs jis sutaikė ligonį su Dievu ir suteikė sakramentus, o pats mirė pas ligonį, paaukodamas savo gyvybę už sielą. Pasakojimas iliustruoja kunigo pasiaukojimą ir Sakramentų svarbą mirties akimirką.

Snieguotose Alpių viršūnėse žėrėjo pirmieji saulės spinduliai. Aplinkui švilpdamas vėjas staugė, tartum norėdamas sniego pūgoje palaidoti mažą, visų mylimą, prie kalno šlaitų stovinčią koplytėlę, kurios kunigas dabar sunkiai sirgo. Kur nors lauke sunku būtų gyvą žmogų pastebėti. Bet staiga kažin kas pasibeldžia prie kunigo durų. Tai buvo sušalęs, apsnigtas žmogus. Jis prašo kunigą pas vieną ligonį. Per kalnų griovius važiuoti nebuvo galima, o pėsčiam pas ligonį nueiti reikėjo trijų valandų laiko. „Žiūrėk pats“, – vos girdimai šnabždėjo lovoje gulįs kunigas: „koks aš silpnas, jokiu būdu tiek kelio nueiti neįstengsiu; pakvieskite kitą iš gretimos parapijos kunigą.“ Bet po šešių valandų žmogus vėl grįžo ir tarė: „Ligonis nenori kito kunigo, kaip tik to, prie kurio jis visą gyvenimą išpažinties ėjo. Jis prašo, meldžia jus, kunige, nekantraudamas ir paskutinį kartą jo išpažinties išklausyti.“ Tada gailestingasis Kristaus kunigas liepė atnešti neštuvus. Vargais negalais jis apsirengia. Po kiek laiko keletas vyrų jau neša sergantį kunigą į bažnyčią paimti Šv. Sakramento ir iš ten, audrai siaučiant, per griovius ir kalnus pas laukiantį ligonį. Štai jau ir ligonio nameliai. Kunigo neštuvai sustojo prie jo lovos. Veržėsi ligonio širdis į Dievą, ir kunigas dabar su Juo sutaiko; ieškojo išganymo ir dabar randa; alko Gyvybės Duonos ir dabar iš kunigo rankų pasisotina. Kunigo jėgos silpsta… jis dar meldžiasi be žodžio ir – tyliai tyliai alsuodamas – užmiega amžinu ramybės miegu. Jis lyg „antrasis Kristus“ vėl sielas su Dievu sutaiko, paaukodamas už sielas savo gyvybę. Netrukus mirė ir ligonis.