Karaliaus Konstantino Didžiojo tėvas, Konstancijus Chloras, kartą (apie 300 m.) norėjo išmėginti savo dvaro, Tryro mieste, tarnautojus. Jis pasišaukė dvaro žmones ir įsakė jiems aukoti pagonių dievams. Kas neaukosiąs, tas būsiąs atleistas iš tarnystės, grasino karalius. Dauguma tarnautojų nėjo aukoti dievams. Tik vienas išsižadėjo krikščionybės, nes tarėsi tuo būdu įgysiąs savo pono malonę. Deja, skaudžiai tas vargšelis apsiriko! Konstancijus Chloras jam pasakė: „Dabar matau, kad tu esi neištikimas Dievo tarnas. Jeigu jau dangiškasis Viešpats negali tavimi pasitikėti, juo mažiau aš, žemiškasis karalius.“ Tą tarnautoją karalius tuojau atleido iš tarnystės, o ištikimuosius Kristaus sekėjus pagyrė ir gausiai apdovanojo.