Pasakojimas apie vyskupą, kurio Palestinoje musulmonas klausė, kaip duona ir vynas gali virsti kūnu ir krauju, kaip Kristus gali būti visoje ostijoje ir skirtingose vietose. Vyskupas paaiškino per paprastus pavyzdžius (žmogaus augimas, akies gebėjimas aprėpti didelį plotą, veidrodžio šukės), kad Dievui nėra nieko negalimo. Pasakojimas iliustruoja Eucharistijos paslapties aiškinimą per loginius palyginimus.

Vienas vyskupas su maldininkų būriu nuvažiavo į Palestiną. Priėjęs musulmonas daugybės žmonių akivaizdoje paklausė: „Kaip gali duona ir vynas virsti kūnu ir krauju?“ Vyskupas atsakė: „Kada tu gimei, tu buvai visai mažas. Dabar tu jau suaugęs. Kaip tai įvyko? Tavo kūnas, priimdamas maistą, perdirbo jį į mėsą ir kraują. Jeigu jau žmogaus kūnas gali maistą pakeisti mėsa ir krauju, kaip negalės Dievas to padaryti.“ Musulmonas klausė toliau: „Bet kaip gali mažoje ostijoje būti visas Kristus?“ Vyskupas atsakė: „Žemės paviršius, kurį tu matai, yra didelis, o tavo akys visai mažos. O vis dėlto tu savo mažomis akimis apimi tą didelį žemės paviršių. Ko stebiesi, kad mažoje ostijoje yra visas Kristus.“ Musulmonas trečią kartą paklausė: „Kaip gali tas pats Kristaus kūnas būti kartu įvairiose jūsų bažnyčiose?“ Vyskupas paaiškino: „Dievui nėra nieko negalimo. Atsakysiu paprasčiausiu pavyzdžiu. Kada tu sudaužai veidrodį, tai kiekviename jo šukėje matai save visą. Kada dabar aš kalbu, mane girdi visi čia susirinkusieji. Taip gali ir Kristaus kūnas būti kartu įvairiose vietose.“