Per Didįjį karą mirtinai sužeistas kareivis paprašė kunigo, bet suprato, kad jo nesulauks. Matydamas šalia gulintį mirusį draugą, kuris savo krauju ant sienos parašė „Tikiu į Dievą“, kareivis atsivertė ir mirė tikintis.

Buvo tai per Didįjį karą Argonuose. Po smarkaus mūšio vienas majoras su kareiviais perrišinėjo lauke tebegulinčius sužeistuosius. Artinantis prie vienų namų griuvėsių, pasigirdo silpnas balsas: „Majore! Aš mirštu; pašauk man kunigą.“ Priėję pamatė mūro liekanų atsišliejusį mirtinai sužeistą kareivį, kurio abiejose pusėse gulėjo jau sustingę du lavonai. Majoras jau rengėsi nešti nelaimingąjį į lauko ligoninę, bet jis tarė: „Majore! Matau, kad kunigo jau nebeprisišauksiu. Aš dabar jau tikiu, nors pirma buvau netekęs tikėjimo. Štai vienas šitų draugų mane atvedė prie Dievo. Sunkiai sužeistas jis šaukėsi kunigo. Nebesulaukęs kunigo, jis pamirkė pirštą savo kraujuje ir parašė ant sienos: Tikiu į Dievą. Ir tuojau numirė. Ir aš dabar mirštu kaip tikintis, kaip krikščionis“. Ir sužeistasis tuojau numirė.