Ispanijos karalienė Elžbieta buvo labai dosni vargšams. Karaliaus tarnas pavydėjo jaunikaičiui, atsakingam už dovanų dalijimą, ir įskundė jį karaliui. Karalius įsakė įmesti pirmąjį asmenį, kuris ryte paklaus, ar įsakymas įvykdytas, į kalkių pečių. Jaunikaitis pakeliui užsuko į bažnyčią, o jo priešas, norėdamas pasitikrinti, paklausė pečiaus prižiūrėtojo, ar karaliaus įsakymas įvykdytas, ir buvo pats įmestas į pečių. Karalius suprato klastą ir dėkojo Dievui už nekaltosios išgelbėjimą.

Ispanijos karalienė Elžbieta († 1336) pasižymėjo nepaprastu dosnumu vargšams. Dovanoms dalyti ji laikė atskirą jaunikaitį, kurio labai nekentė vienas karaliaus tarnas. Kartą karaliui grįžus iš medžioklės, tasai nedorėlis tarnas įskundė jaunikaitį medžioklės metu nusidėjus su karaliene. Supykęs karalius pasišaukė kalkių pečiaus prižiūrėtoją ir tarė jam: „Rytą aš pasiųsiu vieną žmogų paklausti, ar išpildytas mano įsakymas. Kai tik jis tai paklaus, tuojau įmeskite jį į pečių.“ Kitą rytą karalius pasišaukė karalienės dovanų dalytoją ir liepė išpildyti tą įsakymą. Maldingasis jaunikaitis eidamas užsuko į bažnyčią, kur buvo laikomos šv. Mišios, ir valandėlę užtruko. Jo priešas irgi nuėjo prie kalkių pečiaus, pasižiūrėti, kaip žus jo priešas. Bet kaip tik jis paklausė, ar jau įvykdytas karaliaus įsakymas, buvo tuojau suimtas ir, neatsižvelgiant į didžiausią priešinimąsi, buvo įmestas į pečių. Netrukus atėjo ir karalienės dovanų dalytojas. Kada jis paklausė, ar jau išpildytas karaliaus įsakymas, darbininkai tai patvirtino ir laukė užmokesčio. Kada karalius pamatė gyvą ir sveiką jaunikaitį ir sužinojo, kaip tai visa atsitiko, tuojau suprato skundiko klastą ir dėkojo Dievui, kad išliko gyvas nekaltasis jaunikaitis.