Aprašomos jaudinančios Habsburgų ciesorių laidotuvės, kai karstas nebuvo iš karto įleidžiamas į kapus, kol maršalas nepripažino mirusiojo esant broliu, turinčiu daug nuodėmių, taip primenant visų lygybę prieš mirtį. Antroji dalis mini Aleksandro Didžiojo susitikimą su Diogenu, kuris tarp kaukolių ieškojo karaliaus Pilypo, parodydamas, kad po mirties nelieka žemiškos didybės.

Senieji vokiečių ciesoriai Habsburgai buvo laidojami su labai jaudinančiomis apeigomis. Kada numirdavo ciesorius, jo kūnas būdavo gabenamas į Vieną, į kapucinų vienuolyną, kur buvo ciesorių kapai. Prieš duris būdavo karstas sulaikomas. Jis būdavo padedamas ant žemės, o ciesoriaus rūmų maršalas belsdavosi į duris. Kapucinas klausdavo: „Kas beldžiasi?“ Maršalas atsakydavo: „Jūsų Apaštališkoji Didenybe, mūsų garbus ciesorius.“ Iš vidaus pasigirsdavo balsas: „Aš jo nepažįstu!“ Tas pats atsakymas skambėdavo iki keturių kartų, kol maršalas pasakydavo, kad beldžiasi brolis, kurs turėjo daugiau nuodėmių, negu ant galvos plaukų. Tik tada kapucinas atidarydavo duris ir įleisdavo karstą. Tos apeigos visiems primindavo, kad po mirties nieko nebereiškia ir garbingiausi žmonės. — Kartą Aleksandras Didysis užtiko Diogeną, besiknisantį krūvoje žmonių kaukuolių. „Ko tu čia ieškai?“ paklausė Aleksandras. „Tavo tėvo, karaliaus Pilypo, kaukuolės! Bet negalima jos pažinti!“ atsakė Diogenas.