Arklį, vadinamą „Gudruoju Jonu“, apmokė ponas von Osten. Atrodė, kad arklys gali skaičiuoti ir „rašyti“ kojomis. Tačiau tyrimas parodė, kad arklys reagavo į mokytojo subtilius kūno kalbos ženklus, o ne mąstė savarankiškai. Tai parodo skirtumą tarp gyvūno dresūros ir žmogaus sąmoningumo bei sielos.

1904 m. vienas Berlyno ponas von Osten buvo taip išmokęs (išdresiravęs) arklį, kad jis jau galėjęs net savo mintis kojomis išreikšti. Tą arklį netikintieji pavadino „Gudriuoju Jonu.“ Ištirti gudriojo Jono „protą“ susidarė mokslinga iš 13-kos rinktinių asmenų komisija. Dar tų pačių metų rudeni buvo susekta, kad „gudrusis“ arklys tėra „maisto mokinys“ ir „morkų Jonas“. Tyrinėjimo galas buvo toks. Arklys nieko neatsakydavo, kada jis negalėdavo per kūtės užtvarus matyti žmonių, ypač klausinėtojų, kurie klausiamąjį dalyką žinodavo. Vadinasi, ne arklys protauja, bet jo mokytojai. Per ilgą mokymą skaičiuoti arklys taip pripranta prie savo pono elgesio, kad, mušdamas koja, jis pastebi kiekvieną pono veide įvykstantį pasikeitimą, akių užsimerkimą, kurie sąmoningai ar nesąmoningai pažymi mokytojo galvojimo išdavas, ką, regėdamas, arklys panaudoja savo trepsėjimams. Prie to atidumo jį dar labiau paskatindavo po kiekvienos pamokos duodama morkų ir duonos porcija. Iš nenusisekusių mėginimų įsidėmėtinas yra šis atsitikimas. Arklys turėjo išmušti vieno pono von Plüskow vardą. Jis tai padarė, but gale žodžio pridėjo ir raidę „w“, kuri visai nebuvo ištarta (tariama: Pliusko). Ir šitame atsitikime jo mokytojas sąmoningai ar nesąmoningai davė ženklą dėl paskutinės raidės „w“, kurią neprotingas gyvulys ir pabrėžė. Tuo ir baigėsi „gudriojo Jono“ išmintis.