Persikėlimas į naują žemę tampa palyginimu apie mirtį ir amžinąjį gyvenimą.

Tarp didelių vandenų atšiaurioje saloje gyveno tėvas su motina ir dviem vaikais; jie ten buvo pakliuvę, gelbėdamiesi iš skęstančio laivo. Šaknys bei žolės buvo jų maistas, šaltinio vanduo — jų gėralas, urvas uoloje — jų butas. Dažnai toje saloj kildavo baisūs viesulai ir siausdavo audros. Vaikai nebeatminė, kaip jie į tą salą pateko; jie nieko nežinojo apie platųjį pasaulį; duona, pienas, vaisiai ir kiti gardumynai buvo jiems visai nežinomi daiktai.

Vieną dieną priplaukia prie tos salos mažučiame laivelyje keturi negrai. Tėvai labai nudžiugo, tikėdamiesi nuo to laiko jų vargus pasibaigsiant. Bet laivelis buvo per mažas ir visų vienu kartu negalėjo perkelti į sausumą: todėl tėvas panorėjo pirmutinis leistis ton pavojingon kelionėn. Kai jis lipo į menką prastai iš lentų sukalstytą valtelytę ir keturi juododžiai rengėsi jį jau vežti, motina su vaikais ėmė balsu raudoti.

„Neverkite! ten bus geriau — ir jūs visi veik persikelsite!“ — tarė tėvas atsisveikindamas. Kai sugrįžo laivelis ir paėmė motiną, vaikai dar labiau ėmė verkti. „Neverkite! geresniojoj šaly vėl visi pasimatysime!“ — ramino motina. Pagaliau atvyko laivelis tų dviejų vaikų kelti. Jie labai bijojo juodųjų žmonių, net šiurpas ėmė, kai reikėjo važiuoti šniokščiančia jūra.

Drebdami iš baimės, artinosi jie prie sausumos. Bet koks buvo jų džiaugsmas, kai pamatė ant kranto stovinčius tėvus, kurie, iškėlę iš valtelės, nusivedė juos į aukštą palmių pavėsį, kur mirgančioje nuo daugybės žolynų pievelėje ėmė vaišinti pienu, medumi ir gardžiausiais vaisiais. „Kaip kvaila buvo mūsų baimė! — kalbėjo vaikai, — ne bijoti, tik džiaugtis reikėjo mums, kai atvažiavo juodieji žmonės kelti mus į geresniąją šalį”.

„Mieli vaikeliai, — tarė tėvas, — mūsų persikėlimas iš dykios salos į šią puikią žemę turi dar ir kitą, aukštesnę reikšmę. Visiems mums teks keliauti tolimą kelionę į daug gražesnę šalį. Ši žemė, kurioje mes gyvename, galime sulyginti su sala; ši puiki šalis tai tik menkas dangaus paveikslas, persikėlimas tenai per audringą jūrą — tai mirtis. Anasai laivelis primena neštuvus, kuriais neš mus juodai apsitaisę žmonės. Kai išmuš paskutinioji valanda, turėsime aš, arba jūsų motina, arba kuris iš jūsų, palikti šią žemę, tada nenusigąskite. Geriems žmonėms, kurie Dievą širdy turėjo ir Jo valią pildė, mirtis ne kas kita, kaip tik persikėlimas geresniojon šalin“.