Pasakojimas apie du vienuolius, nešančius maišą žemių. Jaunesnysis pradėjo murmėti, o vyresnysis patarė melsti kantrybės. Kai jaunesnysis pasakė, kad malda nepadeda, vyresnysis, pripylęs maišą žemių, paprašė padėti jį užsikelti, bet pats nelaikė. Taip jis parodė, kad Dievo malonė nepadeda, jei žmogus pats nebendradarbiauja. Tai tapo gera pamoka jaunam vienuoliui.

Vieną dieną du vienuoliai nešė į daržą žemes. Jaunesnysis taip pavargo, kad nebeiškentęs pradėjo murmėti. Vyresnysis tarė: „Brolau, prašyk Dievo kantrybės!“ — „Aš jau prašiau, bet Dangus man nepadeda,“ atsiliepė jaunesnysis vienuolis. Vyresnysis nieko nebeatsakė, tik dar sparčiau pylė žemes į maišą. Kada maišas buvo pilnas, tarė jaunesniajam: „Padėk man užsikelti maišą ant pečių!“ Šis paėmė maišą už apačios ir visomis jėgomis ėmė jį kelti. Bet jo vyresnysis draugas laikė maišą rankose ir nė nemėgino jo keltis ant pečių. „Ką tai reiškia?“ paklausė užraudęs jaunesnysis vienuolis. „Matai, brolau! Tai gyvas paveikslas, kaip nieko nepadeda Dievo malonė, kada su ja nebendradarbiaujama.“ Jaunam vienuoliui tai buvo geriausia pamoka.