Ištikimybė ir meilė yra tikroji vertė.

Pirklys Vilimas išvažiavo už jūrų į tolimą pasaulio dalį. Ten savo darbštumu bei apsukrumu prisigyveno didelių turtų ir po daugelio metų grįžo į savo tėvynę. Išlipęs iš laivo, girdi jis, jog jo giminės kaip tik tuo laiku suvažiavę netoli kaime į linksmą puotą. Jis tuoj nuskubėjo į tuos namus ir iš didelio džiaugsmo užmiršo apsitaisyti geresniais drabužiais ir nusivilkti pilką apyprastį savo švarką, kuris kelionėje buvo žymiai apsitrynęs.

Įėjus jam į skaisčiai nušviestą salę, ponai brolėnai ir ponios seserėčios parodė labai maža džiaugsmo dėl jo pargrįžimo; mat iš prasto apdaro sprendė jį nieko neturint.

Jaunam juododžiui, kurį jis su savim atsivežė, labai nepatiko toks giminių apsiėjimas, ir jis pastebėjo: „Turbūt tai blogi žmonės, kad savo draugą po tiekos metų taip šaltai priima“

„Palūkėk truputį. — tarė jam į ausį pirklys; — jie tuoj atsimainys“. Paima jis žiedą, kurį su savim turėjo, ir užsimauna ant piršto, bežiūrint nušvito visų veidai, ir kiekvienas gretinosi, kalbino mielą brolelį, poną Vilimą. Kitas jam spaudė ranką, kitas labino jį, ir visi ginčijosi kam pridera garbė pirmutiniam priimti pas save ir pavaišinti.

„Ar tai žiedas turi jėgą žmones užkerėti?“ — klausė nustebęs juodasis. — „O ne, — atsakė Vilimas, — iš žėrinčio deimanto žiedo, verto bent tūkstančio talerų, jie mato, kad aš esu turtingas, o turtą jie aukščiau už viską stato“.

„O jūs, apakėliai žmonės! — sušuko juodasis, — tai jus ne žiedas apkerėjo, bet godumas. Argi galima gabalėlį rūdos, žibantį akmenėlį labiau vertinti už tokį gerą žmogų, kaip mano ponas?“