Mirtinai nuteistas nusikaltėlis prašė dar penkiolikos minučių gyvenimo, kad galėtų susitaikyti su Dievu. Vėliau, likus penkioms minutėms, jis apgailestavo, kad prašė per mažai. Tai parodo laiko vertę prieš mirtį.

1851 m. rugpjūčio 16 d. Anglijoje, Niuheiveno kalėjimo kieme, buvo žudomas nusikaltėlis Liusjenas Holas. Prieš mirtį teisėjas pasiūlė jam prašyti paskutinio dalyko. Nusikaltėlis paprašė: „Leiskite man dar pagyventi 15 min. Kai bus likę dar 5 min., pasakykite, tada aš dar kartą savo sielą pavesiu Dievui.“ Jo prašymas buvo išklausytas. Slinko klaikios, teisėjui ir sargams ilgos, kaip amžiai, minutės. Visam kieme baisi tyla… Tik štai teisėjo balsas: „Jau pasibaigė laikas, ruoškis mirti.“ — „Ai,“ suvaitojo nelaimingasis, „aš gi buvau prašęs pranešti man, kai bus likę dar 5 min.“ — „Gerai, duosiu tau dar 5 min.,“ nusileido teisėjas ir pradėjo skelbti jam kiekvieną praėjusią minutę… Jau tik keturios, trys, dvi… Ir juo mažėjo likusių minučių skaičius, juo didėjo nelaimingojo nusiminimas ir vaitojimas. O kai teisėjas paskelbė: „Viena!.. Galas!.. Mirtis!..“ — nė kietaširdis budelis negalėjo ištverti šiurpinančio maldavimo: „Dar, dar bent minutę!… Bent pusę… pusę… pusę!…“ Ne, jau nėra nė pusės, galas. Tokia brangi gyvenimo pabaigoje minutė!