Išbandymai ugdo stiprybę ir pasitikėjimą.

Miesto berniukas Pranelis rinko miške uogas. Kai norėjo grįžti jau namo, staiga pakilo audra, ėmė lyti, žaibuoti ir griausti. Praneliui baisu pasidarė, ir jis prisiglaudė prie didelio ąžuolo, kuris stovėjo šalia kelio, mat jis nežinojo, kad griaustinis dažniausiai muša į aukštus medžius.

Staiga jis girdi balsą šaukiant: „Pranuk! Pranuk! eikš, eikš veikiau čia!“ Vos Pranelis spėjo išeiti iš po medžio, tą pačią minutę sužaibavo žaibas, ir baisus perkūnas trenkė į medį. Sudrebėjo žemė po berniuko kojomis, jis baisiai išsigando ir stovėjo visas tarsi ugnyje. Bet jis liko sveikas ir ėmė melstis, iškėlęs rankas aukštyn: „Šis balsas tikrai iš dangaus atėjo! Viešpatie, tai Tu mane išgelbėjai! Dieve, Tau dėkui!“

Bet balsas dar sykį ėmė šaukti: „Pranuk! Pranuk! argi tu manęs negirdi?“ Tik dabar jis pamatė kaimietę, kuri taip šaukė. Pranelis pribėgo prie Jos ir tarė: „Aš čia! Kam Tamsta šauki mane?“

Kaimietė atsakė: „Aš tavęs nešaukiau, aš savo mažytį Pranuką šaukiu: jis prie upelio žąsis ganė ir čia bus kur nors nuo audros pasislėpęs. Štai, va, kur jis, pagaliau išlenda iš krūmokšnių“.

Dabar miesto Pranelis papasakojo, kaip jis jos balsą palaikęs iš dangaus atėjusiu. Bet kaimietė, dievobaimingai sudėjus rankas, tarė: „Mielas vaikeli! betgi dėl to ne mažiau dėkok Dievui. Nors balsas yra išėjęs iš prastos kaimietės burnos, bet Dievas taip sutaisė, kad aš garsiai šaukiau, vadindama tave vardu, nors nieko apie tave nežinodama. Tai Jis tave išgelbėjo iš dideliausio pavojaus, kuriame tu buvai“.

„Taip, taip! — tarė Pranelis su ašaromis akyse: — Dievas pasinaudojo tamstos balsu man išgelbėti. Nors šaukei mane tamsta, bet pagalba vis dėlto atėjo iš Dievo, nes joks gerumas neateina savaime, tik per Dievo malonę“.