Pasakojimas-palyginimas apie tėvą, vedantį vaiką per girią. Vaikas prašo rankos per gilią upę ar uogos, ir tėvas duoda. Bet kai vaikas prašo nuodingos uogos, tėvas neduoda, nes myli ir nori apsaugoti. Tai palyginama su mūsų maldomis – Dievas duoda, ko prašome gera, bet neduoda, kas mums kenksminga. Pasakojimas iliustruoja Dievo meilę ir išmintį išklausant maldų.

Eina tėvas su kūdikiu per tankią girią. Kūdikis sako: „Tėve, duok man ranką, aš bijau.“ Ir tėvas duoda jam ranką, nes myli savo kūdikį. Eina toliau, ir kūdikis sako: „Čia gilus griovys, perkelk mane.“ Ir tėvas perkelia, nes myli. Pakelėje pamato vaikas gražią prinokusią uogą ir prašo: „Tėveli, aš noriu valgyti.“ Ir tėvas skina jam uogą, nes myli savo kūdikį. Toliau kūdikėlis pamato gražias vilkauoges ir šaukia: „Tėveli duok man ją, aš noriu valgyti!“ Tėvas neduoda tos nuodingos uogos, nes myli savo kūdikį ir nori apsaugoti jį nuo žalos. Tokie kūdikiai mes visi, kuriuos dangiškasis Tėvas veda už rankos į amžinąją tėvynę. Kai mes jo prašome gero dalyko, jis mums duoda. Kada ištiesiame rankas į vilkauoges, jis taria: „Ne, mano kūdiki!“