„Kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas”. Šis paradoksaliai skambantis pamokymas mums atskleidžia Jėzaus slėpinį. Jis yra Dievo Išmintis, nužengusi pas žmones pamokyti juos tikrojo gyvenimo kelio. Būti išmintingam reiškia suprasti gyvenimą įprasminantį tikslą ir žinoti kelią į šį tikslą. Jėzus savo aiškiu ir praktišku pamokymu rodo mums išminties siekimo kelią ir sykiu nukreipia mus nuo netikros iš pasaulio kylančios išminties sampratos. Siekiant laikytis tikrosios išminties naudinga žinoti, kad egzistuoja ir netikra išmintis. Įspėti netikrų gudrybių keliamo pavojaus, galime laiku nusisukti nuo jų peršamų klaidingų tikslų. Jėzus pradeda savo pamokymą nuo tų klaidingų siekių: „Kas trokšta būti pirmas…”. Šis nesąmoningas troškimas gali iškreipti mūsų gyvenimo tikslą. Tokį troškimą Jėzus demaskuoja pirmiausia. Tačiau po perspėjimo nenuskamba joks pasmerkimas. Mokytojas, atrodo, tik pagiria šį troškimą, nes nurodo jo siekimo priemones. Paradoksalu tai, kad jis iš karto nenugręžia mūsų žvilgsnio nuo neteisingo tikslo. Ši pedagogika taip pat sudaro dalį Viešpaties mums perteikiamos išminties. Viešpaties pedagoginio metodo rakto ieškosime Išminties knygoje ir Jokūbo laiške. Šiuose dviejuose skaitiniuose susiduria dvi sampratos – iš Dievo ir iš pasaulio kylančios išminties, taip pat atskleidžiami abiejų vaisiai. Yra žmonių, galvojančių tik apie save ir siekiančių patenkinti tik savo įgeidžius. Tokie nepripažįsta jokių suvaržymų ir pavydi kitiems. Jie trokšta būti pirmi ir dominuoti, kad įveikę visas kliūtis galėtų užvaldyti trokštamus dalykus. Neapsigaukime manydami, kad pirmumo varžybos būdingos tik pasaulio vaikams. Bažnyčioje taip pat apstu pavyzdžių, kai ne tik atskiri asmenys, bet ir grupių, vienuolijų ar judėjimų atstovai lieka užhipnotizuoti savo darbų reikšmingumo.

Šitokia neteisinga nuostata iš esmės priešinga Dievo valiai. Jos vaisiai yra visokiausi žmonių konfliktai, vedantys net iki pražūtingų karų. Vis dėlto pasaulyje, kur neteisybė gimdo prievartą, šerdį sudaro teisieji, Dievo išminties mokiniai. Šie žmonės netrokšta būti pirmieji, bet nori būti klusnūs ir pasitikintys Dievo vaikai. Dievas trokšta, kad jo vaikai gyventų taikoje, kad kurtų taiką, būdami geri, romūs ir kantrūs, supratingi ir gailestingi. Dievo vaikai gali būti gundomi įgyvendinti teisingumą prievarta. Tačiau užmirštama, kad taika yra ne vien teisingumo vaisius, bet taip pat jo kūrimo veiksnys. Norėdami veiksmingai kurti teisingumą  turime pirmiausia būti taikos kūrėjai – tai mums primena apaštalas Jokūbas. Romiam ir pasitikinčiam Dievu teisiajam teks atlaikyti išbandymus, todėl jam reikalinga kantrybė. Toks yra Jėzaus pedagogikos raktas. Jėzus ugdo savo mokinius kantrybe ir meile. Mokiniai siekia pirmumo – jis priima juos tokius. Užuot pasmerkęs dėl netinkamų siekių, Mokytojas juos kreipia ragindamas tarnauti. Nors mokiniai tarpusavio santykiuose nebijo atskleisti savo pirmumo ambicijų, Jėzaus akivaizdoje jie nedrįsta to pripažinti. Juos gėdina Mokytojo nuolankumas, todėl paklausti, apie ką kalbėjosi, jie tyli. Jėzus negėdina mokinių dėl jų nesupratimo. Jis atskleidžia jiems tikrąją didybę, nepalyginamai pranokstančią jų įsivaizdavimą. Jėzus aiškindamas pasitelkia gyvą palyginimą, tarp mokinių pastatydamas mažą vaikelį. Štai būtybė, kuriai reikia kitų pagalbos. Apaštalai, siekdami pirmumo ir didybės, turi tarnauti mažutėliams. „Tapti paskutiniu” reiškia neieškoti pripažinimo, nesiekti daryti įtakos kitiems, kukliai vertinti save. Negana to, Jėzus paskelbia, jog tokio vaikelio priėmimas prilygsta jo, Kristaus, priėmimui. Nuolankus tarnavimas mažutėliams artina prie Dievo.

Išminties knygoje aprašomas atviras ar slaptas pasaulio vaikų priešinimasis dieviškosios išminties sekėjams. Jėzus iš anksto paskelbia, kad jam pačiam teks susidurti su tokiu priešingumu. Jis bus atiduotas į žmonių, besivadovaujančių šio pasaulio išmintimi, rankas. Tačiau Kristus savo valia renkasi kančios kelią, trokšdamas išvaduoti žmones iš neteisingo suvokimo ir atverti jiems dieviškąją išmintį. Kol kas mokiniai dar nesugeba suvokti Jėzaus pavyzdžio ir pranašystės apie kančią ir mirtį. Jie ne tik nesupranta, bet ir nedrįsta klausti. Jie bijo tiesos ir jos keliamų reikalavimų. Prašykime Viešpaties, kad išvaduotų mus iš panašios baimės.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0316/316hom2.html