Skaitinyje iš 1-osios Karalių knygos Viešpats – panašiai kaip pasakose – sako Saliamonui: „Prašyk, ko nori.“ Tai labai rimtas ir visiškai nepasakiškas iššūkis. Su šiuo kvietimu Dievas kreipiasi į kiekvieną iš mūsų. Galima sakyti, kad nepaliaujamai atsakome į jį visu savo gyvenimu. Darome įvairius pasirinkimus, tūkstančius sprendimų – dažnai dėl dalykų, tiesiogiai nesusijusių su tikėjimu. Tęsiamas tas pats dialogas su Dievu siekiant atsakyti į klausimą: ko iš tikrųjų noriu, ko tikiuosi iš Dievo.

Saliamonas miegojo ir veikiausiai nebuvo pasirengęs kalbėtis su Dievu. Mes taip pat užsiėmę savo reikalais, dažnai būname nepasiruošę tokiam susitikimui. Verta dėmesingai įsižiūrėti į smulkius, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus įvykius. Jie gali labai daug pasakyti apie mūsų situaciją. Pažinimas yra svarbus žingsnis kelyje į Dievą. Nepriklausomai nuo to, kaip patys vertiname savo būklę, galime jau dabar dalyvauti Dievo džiaugsme, nes jis yra visokių malonių davėjas. Tai pati didžiausia Dievo dovana – jis pats. Ramybė, su kuria Saliamonas kalbasi su Dievu, ir išmintis jo atsakyme – tai gyvenimo Dievo akivaizdoje vaisius. Saliamonas žino, jog Dievas išsirinko Izraelį, kuriuo rūpinasi. Jis, nors neregimas, yra jo tikrasis ir vienintelis Viešpats. Dievas nori padėti kiekvienam žmogui, iki galo gerbdamas žmogiškąją laisvę ir žmogiškuosius pasirinkimus.

Dažnai norime užčiuopti Dievą, pajusti jo buvimą, tačiau liekame abejingi tikėjimo tiesai, jog Dievas yra arti: tereikia tik tyroje širdyje gimstančio išmintingo prašymo kreipiantis į savo Kūrėją. Evangelijoje kalbama būtent apie tokią išmintingą nuostatą. Čia matome tyros širdies žmones, atsigręžusius į Dievą ir trokštančius jo buvimo. Jiems pasirinkti Dievą nėra sunkenybė, bet didelė malonė, išrinkimo dovana, galimybė džiaugtis laime ir gėriu. Esame pašaukti vis išmintingiau rinktis atsiliepdami į mums skiriamą iššūkį: „Prašyk, ko nori.“ Senovinį, skambiai valandas mušantį laikrodį kas savaitę rūpestingai prisuka šeimininko ranka. Žmogaus širdis sudėtingesnė už laikrodį, širdies paslaptis pažįsta tik Dievas. Tik Dievas gali duoti širdžiai jėgų plakti, skleistis ir pulsuoti visa gyvenimo apstybe. Pats galiu pasirinkti savo troškimų ir svajonių tikslą. Turimas tikslas sumobilizuoja visas mano vidines galias: planuoju, apmąstau, pasirenku, įgyvendinu planus ir tai išgyvenu. Jei gyvename neturėdami siektino tikslo, tikslu tampa pats kelias ar kasdienybės atvangos akimirkos; tačiau ilgainiui širdį nuvargina tuštuma. Dieviškas Laikrodininkas kiekvienam žmogui dar paliko ilgesio kelrodį. Nors pats galiu nusibrėžti gyvenimo kryptį, vis dėto širdyje įdiegtas troškimų kompasas nesiduoda apgaunamas iliuziniais pakaitalais. Širdis trokšta tikrojo nuostabiai žėrinčio perlo.

Perlo spindesys džiaugsmus padaro dar gražesnius, tačiau ir kova tampa grėsmingesnė, dar atkaklesnė: juk galima laimėti arba prarasti tiek daug. Brangaus perlo spindesys sugriauna mažą ir patogų pasaulį. Jo kaina didelė: tenka parduoti patogų konformizmo fotelį. Tenka parduoti visa, kas purvina sąžinę. Neįmanoma kitaip nusipirkti gyvojo perlo.

Krikščionybė yra brangus lobis. Lobis guli žemėje, tačiau jis nėra iš žemės. Lobis yra paslėptas, apie jį niekas iš anksto nežino. Daugelis eina pro šalį ir net nenumano apie jo buvimą ir vertę. Lobis ne pats pasislėpė, jį paslėpė Dievas. Tačiau krikščionybės lobis neguli prekybos centruose, kur jį būtų galima lengviausiai pasiekti.

Kažkas atsitiktinai, t. y, per Dievo malonę, aptinka tą lobį. Atradęs jį žmogus sutelkia visas jėgas, visą dėmesį, laiką, pinigus ir meilę. Kiti, žvelgdami į jį, bado pirštais ir sako, jog jis pamišęs. Tačiau iš tikrųjų tai apdairus ir rūpestingas žmogus. Jo pasitikėjimas ir tikėjimas buvo verti rasti lobį.

Palyginimas apie perlą rodo, kad krikščionybė yra taip pat grožis. Tikėjimas džiugina žmogaus širdį ir puošia krikščionį. Krikščionybės draugystė su menu nėra atsitiktinė. Perlas yra tarsi natūralus meno kūrinys. Jėzus pasakoja apie ypatingą pirklį. Jo veikla neįtelpa į įprastinius prekybos rėmus. Įsigydamas brangų perlą pirklys nesivadovauja vien rentabilumo dėsniais. Pirklys elgiasi kaip aistringas kolekcionierius. Jis atpažįsta savo trokštamą dalyką ir yra pasirengęs užmokėti už jį labai daug. Krikščionis panašus į tokį pirklį: amžinojo gyvenimo pilnatvė yra neįkainojamas perlas. Palyginimą galima perskaityti ir kitaip. Tuomet žmogus tampa Dievo ieškomu brangiu perlu. Jėzus atidavė viską, ką turėjo, apiplėšė pats save ir didžiule savo kraujo kaina įsigijo brangų perlą – žmogų. Dabar Jėzus gali panašaus dalyko reikalauti iš mūsų. Jei Dievui esame verti tiek daug, koks neįkainojamas mums yra pats Dievas! Čia komerciškai neapskaičiuosi. Tik meilė gali tinkamai įvertinti.

Įprastinėmis gyvenimo scenomis Jėzaus palyginimai atskleidžia ypatingus dalykus. Žvelgdamas į rūšiuojantį žuvis žveją Jėzus kalba apie paskutinį teismą. Pasaulis ir Bažnyčia yra kaip didžiulė žūklės vieta. Dievas žvejoja tūkstantmečiais. Kada tinklas bus pilnas? Kai visi žmonės, kuriuos panorėjo pašaukti Dievas, bus atėję į šį pasaulį. Tuomet bus skirstymo, teismo valanda. Palyginimo pabaigoje Jėzus drauge įspėja ir paguodžia ragindamas semtis iš lobyno naujų ir senų daiktų.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-12.pdf