Šiandien pateiktą epizodą randame tik Luko evangelijoje. Žmogus iš minios prašo Jėzaus įsiterpti į jo ir brolio ginčą dėl palikimo. Kaip įprasta, kai Jėzui užduodami ypatingi klausimai (mokėti ar nemokėti Ciesoriui mokesčius; užmėtyti ar neužmėtyti akmenimis moterį, sugautą svetimaujant), jis neatsako tiesiogiai, bet paliečia problemos šaknį, svarsto klausimą atskleisdamas klaidą, kuri slypi pačiame klausime. Abu broliai klysta, nes jų ginčas kyla ne ieškant objektyvumo ir teisingumo, bet iš godumo. Tarp jų neliko nieko bendro, išskyrus palikimą, kurį reikia pasidalyti. Interesas nutildo bet kokį žmogišką jausmą. Turtas, kurį norėtų pasidalyti, iš tikrųjų padalija juos pačius.

Kad atskleistų šios elgsenos klaidingumą, Jėzus pateikia palyginimą apie turtingą žmogų, kuris mano būsiąs saugus daugybę metų, nes susikrovė gausiai gėrybių. Tačiau jau tą pačią naktį iš jo buvo paprašyta gyvenimo ataskaitos. Jėzus užbaigia palyginimą žodžiais: „Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Lk 12, 21). Ką reiškia tapti turtingam pas Dievą, Jėzus paaiškina šiek tiek vėliau toje pačioje Luko evangelijoje: „Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (12, 33–34). Yra kažkas, ką galime nusinešti kartu su savimi į amžinybę, anapus mirties: tai nėra turtai, bet darbai. Svarbiausias dalykas gyvenime nėra turėti gėrybių, bet daryti gera. Turėtą gerovę paliekame čia, atliktą gėrį nešamės su savimi.

Tiesa, jei ne palyginimo pabaiga, iš Jėzaus pasakojimo atrodytų, jog kalbama apie sėkmingą žmogų, kuriuo reikia žavėtis: sujungdamas triūsą, intelektą ir laimę, šis žmogus susikrovė didingą pelną. Be to, palyginime neužsimenama, kad jis tai pasiekė sukčiaudamas. Paprasčiausiai mokėjo išnaudoti savo gebėjimus ir susidariusias aplinkybes. Ir vis dėlto Viešpats jį pavadina „kvailiu“. Kodėl? Todėl kad žmogaus gyvenimo vertė nematuojama turėjimu. Gyvenimas yra dovana, kuri priimama su dėkingumu ir džiaugsmu Viešpaties malonėje. Palyginimo veikėjas taip buvo susirūpinęs verslu, jog nebeturėjo nei laiko, nei jėgų praturtėti pas Dievą.

Tai subtili apgaulė, kuriai pastebėti reikia budrumo. Juk dažnai žmogus gali gyventi garbingą gyvenimą, paremtą pinigais ir patogumu, ir sau kartais pasakyti: „Ir kas čia blogo?“ Tačiau būtina praplėsti dėmesio akiratį. Kiekvienas pasirinkimas reikalauja aukos, atsisakymo. Palyginime žmogus apsigavo didindamas savo gėrybes ta prasme, jog nepastebėjo prarandąs Dievo prisiminimą ir jo artumą. Tai, kuo šis žmogus džiaugiasi, nėra joks blogis: „Mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk“ (Lk 12, 19). Jei tai ne nežabotas malonumų ieškojimas, bet leistinas malonumas, kurį teikia valgis, atgaiva ir linksmumas, čia nėra jokio blogio. Tai, pasak Koheleto, priklauso žmogaus gyvenimui, tačiau Koheletas dar prideda, kad visa tai yra Dievo dovana (plg. Koh 2, 24–25). Šio pasaulio gėrybės neturi būti nei garbinamos, nei demonizuojamos, bet naudojamos pagal Davėjo valią. Tiesa, gėrybių gausa ir prabanga dažnai mums tampa kitų žmonių didingumo įvertinimo matas. Jėzui žmogaus vertė nepriklauso nuo to, ką jis turi; žmogaus gyvenimo neatstoja jo turtai.

Todėl yra verta, kad žmogus tai atmintų ir išsaugotų šį sveiko proto likutį, leidžiantį žmogui suprasti, jog ne jis yra gyvenimo ir turtų šeimininkas. Ir negali juo tapti. Deja, kartais tik mirtis atveda prie šios tiesos, sugrąžina prie žmogiškųjų ribų suvokimo, atveria vidinį žvilgsnį į dangų. Viena Zanzibaro salos pasakų byloja: „Kartą moteris atėjo pasisemti vandens prie šaltinio, esančio tarp miško medžių. Prieš panardindama indą ji pastebėjo vandenyje nuostabų vaisių. Ištiesė ranką, norėdama jį paimti, bet vaisius dingo, ir vėl pasirodė, kai moteris ištraukė ranką iš vandens. Ir taip kelis kartus iš eilės. Tada moteris pradėjo energingai semti vandenį iš šaltinio, bet, kai visą išsėmė, pamatė, jog vaisiaus ant dugno nebėra. Beliūdėdama ji išgirdo balsą: „Kodėl ieškai apačioje? Vaisius viršuje…“ Moteris pakėlė akis ir pamatė ant vienos šakos virš šaltinio kybantį nuostabų vaisių, kurio tik atspindį matė vandenyje.“

Šiandien, kaip niekada anksčiau, mes laukiame visko iš žemės ir nieko iš dangaus; visko iš dabartinio gyvenimo ir nieko iš būsimosios šlovės ir amžinybės. Pamirštame mūsų Viešpaties ir Išganytojo žodžius: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26). Tačiau be amžinojo gyvenimo perspektyvos, be susitikimo su gyvuoju Dievu, kuris leidžia matyti kitame žmoguje dieviškąjį paveikslą, žmonija netenka drąsos atsiverti didesnėms gėrybėms ir nesavanaudiškoms iniciatyvoms bei įgyti naują perspektyvą ir vertinimo matą. Todėl apaštalas Paulius šios dienos antrajame skaitinyje mus ragina: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat ir godumą, kuris yra stabmeldystė. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą“ (Kol 3, 1–2; 5. 9–10).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-06.pdf