Švenčiame Velykų oktavą. Velykų sekmadienį džiūgavome dėl Jėzaus prisikėlimo ir mums dovanoto amžinojo gyvenimo. Šią savaitę žvilgsnį sutelkiame į tuos, kurie pirmieji priėmė prisikėlusiojo dovaną. Mes vėl grįžtame į aukštutinį kambarį. Tai ta pati vieta, kur Paskutinės vakarienės metu Jėzus įsteigė Eucharistiją. Šį kartą drauge su kitais yra ir abejojantis Tomas. Jis negali patikėti kitų mokinių tvirtinimu apie prisikėlusį Jėzų, nes nepasitiki jais. O kodėl turėtų pasitikėti? Neseniai pabūgę kryžiaus kančios ir palikę Mokytoją dabar tie patys nepatikimi bičiuliai liudija Jėzų prisikėlus.

Tomas netikėjo ne tik kitų mokinių žodžiais, bet ir tuo, ką buvo sakęs pats Jėzus. Juk Jėzus anksčiau ne kartą buvo skelbęs gluminančią žinią apie būsimą kančią, mirtį ir prisikėlimą. Kita vertus, Tomui tikrai nestigo drąsos. Juk kai Jėzus ėjo prikelti mirusio Lozoriaus, Tomas siūlėsi eiti ir mirti kartu. Vis dėlto Tomui pernelyg sunku patikėti Viešpaties pranašyste apie prisikėlimą. Jo nebuvo Aukštutiniame kambaryje, kai Jėzus pasirodė mokiniams pirmą kartą. Dabar Jėzus ateina išsklaidyti Tomo abejonių. Per Tomą jis ateina palaiminti kiekvieno iš mūsų: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“

Tomui nebereikėjo paliesti Kristaus žaizdų. Jam pakako to, kad pasirodęs Jėzus pasiūlė tai padaryti. Tai iš karto įtikino Tomą. Jį paveikė ne tiesioginė lytėjimo patirtis, bet Jėzaus nuostata gerbti kito orumą, rodyti solidarumą, taikytis prie kitų silpnumo ir ypatingų poreikių.

Evangelijoje ne kartą laiminama. Kalno pamokslo palaiminimai buvo išsakyti anuometiniams Jėzaus klausytojams, o per juos ir visam pasauliui. Tačiau šiandienos palaiminimas skirtas ne konkretiems klausytojams, bet tiems žmonėms, kurie tiesiogiai jo negalėjo išgirsti. Mes esame Dievo palaiminti čia ir dabar, nes atsiliepiame tikėjimu ir pasitikime Dievu.

Jėzaus išsakytas palaiminimas tiems, „kurie tiki nematę“, byloja, kad tikėjimas yra gėris. Iš pirmo žvilgsnio, tai nieko nuostabaus. Akivaizdus gėris, kurį pasiekiame per tikėjimą ir kuris daro mus laimingus, yra mūsų geras gyvenimas. Kas rimtai tiki į Dievą, taip pat rūpinasi dorai gyventi, stengiasi taikyti Evangeliją kasdienybėje. Tikėjimas apdovanoja mus įžvalgos šviesa. Kas iš mūsų nesijaučia panašiai kaip Tomas? Tikėjimo dalykuose visi norėtume patirti daugiau tikrumo. Šiandien Jėzus mus drąsina: „Jūs nematėte, bet įtikėsite. O kai įtikėsite, per tikėjimą dar daugiau pamatysite.“ Tikėti yra gera, nes tikėjimas pagilina mūsų įžvalgą. Viena vertus, tikėjimas yra žinia apie tai, ko mums neduota tiesiogiai patirti. Kita vertus, ši žinia pagrįsta pasitikėjimu liudytojais. Per pasitikėjimą kitu žmogumi galiu jį pažinti. Gyvenime turiu pasitikėti kitų žmonių kompetencija. Pasitikiu mokytojo, gydytojo, vaistininko, statybininko, daugybės kitų specialistų žiniomis ir patirtimi. Juo labiau turiu pasitikėti Bažnyčios perduodamu Evangelijos liudijimu.

Jėzaus palaiminimas ypač paveikus, nes nuskambėjo netrukus po Jėzaus prisikėlimo. Mūsų tikėjimas į prisikėlusį Jėzų yra netobulas, bet nuoširdus bandymas pažvelgti į antgamtinę tikrovę ir pažinti Dievą. Tai siekimas artintis prie Jėzaus panašiai kaip šventasis Jonas, kuris prigludo prie Mokytojo krūtinės per Paskutinę vakarienę. Mes panašūs į Zachiejų, lipantį į medį. Kažkas vyksta, aplink minia ir triukšmas, tačiau iš medžio matyti aiškiau. Mes neturime jokių fizinių įrodymų, turime tik tikėjimą. Abejonė yra mūsų žmogiškosios būties dalis. Iš dalies tikime, iš dalies ne. Morkaus evangelijoje tai gerai išreiškia epilepsija sergančio berniuko tėvas. Jėzui pareiškus, kad išgydymui reikia tikėjimo, vaiko tėvas atsiliepia: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“

Kartais žmonės baimingai svarsto, ar Dievas atleis dėl abejonių ir silpno tikėjimo. Atminkime, kad Atvelykis yra drauge Dievo gailestingumo šventė. Šventasis Paulius rašė, kad be Šventosios Dvasios neįstengiame net ištarti Viešpaties vardo. Abejonių akimirkomis būtina atsiminti, jog būtent Šventoji Dvasia suteikia mums galią tikėti. Sutvirtinimo sakramentu gavome įvairių Šventosios Dvasios dovanų. Viena iš jų – supratimo dovana. Šventoji Dvasia padeda mums suvokti tikėjimo slėpinius, viršijančius žmogiškojo proto galimybes. Nereikia atsižadėti protavimo, tačiau būtina suvokti žmogaus proto ribotumą. Turime Viešpaties duotus ženklus, kuriais jis mus skaistina, sutaikina su savimi, leidžiasi atrandamas.

Dievas gerbia mūsų laisvę ir yra pasirengęs laukti. Jis duoda mums teisę klysti, tačiau nesileidžia manipuliuojamas ir šantažuojamas. Dievas nesileidžia provokuojamas, kad įrodytų savo meilę. Negalime reikalauti, kad Viešpats mums pasirodytų kaip netikinčiam Tomui, galime tik priimti tai kaip malonę. Šiandien mums apreiškiama Dievo gailestingumo žinia. Kartais Viešpats maloningai įeina į mūsų gyvenimą pro uždarytas duris. Nepaisydamas uždarytų širdies durų jis įėjo į Sauliaus iš Tarso gyvenimą, atėjo pas netikintį Tomą, beldžiasi ir į mūsų širdis. Įsileiskime Dievo gailestingumą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-06.pdf