Padangių sparnuočiai ir lauko lelijos

Kai kas iš Dievo laukia viso to, ko jam reikia: lietaus ar gero oro, sėkmės egzamine ar versle. Iš Dievo prašo, kad gautų, ir ramiai laukia. Tai klaidingas pasitikėjimo Dievu suvokimas, besiremiantis naudos paieška. Būna ir priešingai: kai kas iš Dievo nieko nesitiki, net mano, kad pasitikėjimas Dievu trukdo siekti žmogaus gėrio. Kaip visose gyvenimo srityse, taip ir čia turbūt nevertėtų vadovautis kraštutinumais, bet ieškoti pusiausvyros – aukso vidurio, nes, pasak biblinės išminties, gyvenimas bei gero ir pikto pažinimas yra Edeno sodo viduryje (plg. Pr 2, 9). Krikščionis, remdamasis Jėzaus žodžiais, vengia gyvenimo kraštutinumų (bet ne gyvenimo gilumo), t. y. magiško ir pasyvaus pasitikėjimo Dievu bei ateistiško reikalavimo ištrinti Dievą iš gyvenimo. Krikščionio pasitikėjimas Dievu yra visiškas, bet dėl to nėra pasyvus ir vergiškas. Priešingai, būtent iš šio pasitikėjimo kyla krikščionio veikla, nes jis žino, kad jo darbas yra Dievo kūrybinio darbo tęsinys (plg. Pr 1, 28). Žmogus yra Dievo bendradarbis. Todėl krikščionis dirba taip, lyg viskas priklausytų nuo jo darbo, bet pasitiki Dievu taip, lyg viskas priklausytų nuo jo įsikišimo. „Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus. Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5, 6–7).

Šv. Jonas Auksaburnis († 407) pastebi: „Kristus nedraudžia sėti, bet sako, kad neturime sielotis, net ir dėl to, kas būtina. Jis neužgina dirbti, bet nenori, kad būtume be pasitikėjimo ir kad paskęstume nerime ir rūpesčiuose. Jis išties mums liepia maitintis, bet nenori, kad tokia mintis mus kamuotų ir apsunkintų dvasią.“ Evangelijos teksto graikiškame originale bent šešis kartus pasigirsta veiksmažodis merimneîn, lietuviškai verčiamas – „nerimauti, rūpintis, jaudintis, sielotis“. Verta atkreipti dėmesį į šį „jaudulį“, kad suprastume tikrąją krikščioniškojo atsiribojimo prasmę. Jis netapatus apatijai, kurią puoselėjo graikų stoikai, sekę filosofija, mokiusia išminčius būti abejingus gyvenimo permainoms, išlaikyti vidinę olimpinę ramybę. Tai nėra fatalizmas, pastebimas tose filosofijose bei religinėse vizijose, kurios paklūsta neišvengiamai aukštesnei jėgai, turinčiai įtakos žmogaus veiksmams, ir laiko tą jėgą svarbiausiu kiekvieno įvykio teisėju, kai žmogui nepaliekama laisvės iš esmės paveikti dalykų ir įvykių tėkmės. Krikščioniškasis „nesirūpinimas“ pagrįstas dieviškąja tėvyste. Kaip sako Jėzus Kalno pamoksle: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo“ (Mt 7, 11). Bet yra dar viena priežastis, skatinanti pasirinkti „nesirūpinimo“ kelią, susijusi su tikrąja vertybių skale: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo“ (Mt 6, 33).

Žmogų dažnai slegia daiktai, jis paverčia juos stabais ir viską jiems paaukoja. Maistas, drabužiai, malonumai tampa vieninteliai mūsų troškimų objektai, noras turėti nuolat stiprėja, niekada nepasisotinama, turėjimo geismas vis labiau slopina vidaus gelmėse slypinčią būtį. Dievo Karalystė, kitaip tariant, jo išganymo, laisvės, teisingumo ir meilės projektas užmirštamas, o šio pasaulio karalystė primeta ir skleidžia neviltį bei rūpestį. Tai iš esmės yra tema, kuri Bažnyčios tradicijoje nusakoma žodžiu „askezė“ (gr. askēsis – (atletų) pratimai). Askezė visada susijusi su savęs apribojimu ir ko nors atsižadėjimu, atsisakymu. Atsisakymo sąlyga yra ne vien stipraus „aš“ ženklas, bet ir konkretus būdas stiprinti tą „aš“. Nors askezė skirta visiems, ji įgyvendinama skirtingai pagal skirtingus pašaukimus: vienuolis pranciškonas jos gali siekti radikaliau, o šeimos tėvas turi atsižvelgti į savo pareigas žmonai ir vaikams.

Daiktai mus apkrauna ir neleidžia mums susitelkti. Juk daugelio daiktų, kuriuos turime sukaupę savo buityje, savo svetainėse, biuruose, rūsiuose, celėse, beveik nepanaudojame. Tai nereikalingas balastas, kurį tampomės su savimi. Manydami, kad vieno ar kito daikto mums kada nors prireiks, jį nusiperkame, o po kurio laiko galime konstatuoti, kad jis metų metus stovi nenaudojamas. Kai visi kampai prigrūsti, nejauku, mes niekur nebegalime pailsėti. Kiekviename žingsnyje daiktai sakyte sako, kad galėtume juos panaudoti, ką turėtume su jais nuveikti, kad jie nebūtų nupirkti veltui. Daiktai turi mums tarnauti, o ne mes jiems. Užuot paprasčiausiai mėgavęsi laisvalaikiu, džiaugęsi, kad jis mums buvo suteiktas, vis kažką veikiame. Menkos savivertės žmonėms prireikia daug daiktų (kelionių, informacijos, vaizdinių, garsų, „feisbukų“, „skaipų“ ir t. t.) savo vidinei tuštumai paslėpti. Tokie žmonės nuolat ieško vis daugiau. Jie mano atrasią ramybę tada, kai turės visa, ko jiems reikia gyvenime. Tačiau vienas poreikis skatina kitą. Atsisakydami viso to, ką turi aplinkiniai žmonės, ir skirdami laiko dėmesingai maldai, vis labiau atrandame savo pačių tapatybę, greičiau nurimstame ir pamatome padangių sparnuočius ir lauko lelijas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-01.pdf