Istorijoje apie gailestingąjį samarietį keliamas pagrindinis žmogaus klausimas: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 10, 25). Jėzus tiesiogiai nurodo Raštą ir leidžia Įstatymo mokytojui pačiam atsakyti: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27; plg. Įst 6, 5 ir Kun 19, 18). Tačiau mokslingas vyras, pats puikiai žinojęs atsakymą į savo klausimą, dabar priverstas aiškintis: Rašto žodis neginčijamas, bet jo taikymas gyvenimo praktikoje kelia klausimų. Konkrečiai klausiama, kas gi tas artimas? Kaip toli ši sąvoka siekia pačiame gyvenime?

Į taip sukonkretintą klausimą Jėzus atsako palyginimu apie žmogų, kurį pakeliui iš Jeruzalės į Jerichą užpuola plėšikai ir apiplėšę pusgyvį palieka gulėti kelio pakraštyje. Istorija visiškai tikroviška, nes šiame kelyje tokių užpuolimų pasitaikydavo nuolat. Pro šalį praeina kunigas ir levitas: nebūtinai turėjo būti kietaširdžiai; galbūt jautė baimę ir stengėsi kuo greičiau pasiekti miestą; galbūt nesumetė, kaip reikėtų padėti, juolab kad atrodė, jog čia ir nebėra ko padėti. Ir štai dabar eina samarietis, matyt, prekybininkas, jam dažnokai tenka keliauti šiuo keliu ir jis tikriausiai pažįsta artimiausios užeigos šeimininką. Taigi nepriklausantis Izraelio bendruomenei pasigailėjo. Paklaustas, ar samarietis yra mano artimas, Įstatymo mokytojas vienareikšmiškai atsakytų: „Ne.“ Tačiau dabar Jėzus viską apverčia: svetimšalis, samarietis, padaro save artimą, kurio širdis atvira kito bėdai, ir parodo man, kad viduje turiu išmokti būti artimas. Kaip to išmokstama? Remiantis Bažnyčios tėvais, esame kviečiami mąstyti šiek tiek kitaip: turėtume pažvelgti iš apiplėšo ir sumušto žmogaus perspektyvos.

„Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą“ (Lk 10, 30). Atstumas tarp šių miestų – 32 km. Kelias pamažu eina žemyn, nes Jeruzalė yra 762 m virš jūros lygio, o Jerichas – 244 m žemiau jūros lygio. Jėzus mums nepasako, ar tas žmogus buvo jaunas ar senas, vyras ar moteris, turtingas ar vargšas. Tiesiog sakoma: „vienas žmogus keliavo“. Bažnyčios tėvai čia įžvelgia Adomą, tai yra kiekvieną žmogų. Dėl Adomo nuodėmės žmogus prarado teisę būti rojuje, toje nuostabioje ir ramioje aukštumos vietoje. Šiame pasakojime toji vieta yra vadinama Jeruzale, išvertus iš hebrajų kalbos tai reiškia „dieviškoji ramybė“. Iš jos kelias veda žemyn į Jerichą, į gūdžią vietovę, kuri simbolizuoja gyvenimą, nutolusį nuo Dievo. Kai žmogus, eidamas pasaulio keliais, nuklydo nuo teisingo kelio ir pradėjo ristis žemyn, demonai, kaip kokie plėšikai, jį apsupo nuokalnėje. Jie ilgai nelaukę žmogų išrengė iš malonės drabužių, apiplėšė dieviškąjį paveikslą, atėmė šviesą. Daugybę kartų sužeidę, jie parbloškė sąmonę prarandantį žmogų ant grindinio. Mozės įstatymas – kunigas ir levitas – praėjo pro šalį. Įstatymas, arba nuosavas teisumas, tikrai matė pusgyvį žmogų, bet jam neužteko jėgų ir gebėjimo, nepavyko žmogaus išgydyti ir pakelti nuo žemės. Pritrūkęs jėgų ir neįstengęs veiksmingai pagelbėti, Mozės įstatymas turėjo neišvengiamai pasitraukti, praeiti pro šalį. Laiške žydams skelbiama, kad pagal Mozės įstatymą „atnašaujamos dovanos ir aukos, kurios aukotojo negali padaryti sąžine tobulo. Juk neįmanomas dalykas, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes“ (9, 9; 10, 4).

Ir štai pagaliau kelyje pasirodo samarietis, svetimas žydų tautai, tačiau kopiantis į kalną, Jeruzalės link. Bažnyčios tėvai atpažįsta, jog samarietis – tai Jėzus Kristus. Pats Dievas, mums svetimas ir tolimas, leidžiasi pas savo kūrinį, sumuštą ir bejėgiškai gulintį ant istorijos kelkraščio. Jėzus yra Dievo Sūnus, tasai, kuris Tėvo meilę, ištikimą, amžiną, beribę meilę padaro artimą. Tačiau Jėzus yra ir tasai, kuris nusimeta savo dieviškąjį drabužį, atsisako savo dieviškojo „būvio“, kad taptų žmogumi (plg. Fil 2, 6–8), prisiartintų prie žmogaus kančios net nužengdamas į pragarus ir atneštų viltį ir šviesą. Jis nesilaiko savo lygybės su Dievu (plg. Fil 2, 6), bet, kupinas gailestingumo, nusileidžia į žmogiškosios kančios bedugnę, kad ten išlietų paguodos aliejaus ir vilties vyno (plg. Apr 6, 6).

Iš tiesų Įsikūnijimo dėka Jėzus – gerasis samarietis – pamato sužeistąjį. Jis nepraeina pro šalį, nes jo kelionės tikslas yra aplankyti sužeistą žmogų: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 17). Todėl „užtikęs jį, pasigailėjo“ (Lk 10, 33). Žodis „pasigailėjo“ (gr. splagchnizesthai) yra esminis šiame pasakojime. Tai tas pats žodis, kurį evangelistas Lukas pavartoja nusakydamas Jėzaus gailestį Najino našlei (plg. Lk 7, 13). Gailestingumas išreiškiamas konkrečiais gestais: pasilenkė, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas, paėmė ant rankų. Prisilietimas tampa sakramentiniu veiksmu, gailestingumo, palankumo, švelnumo ženklu – liudijimu to, ką Bažnyčios tėvai vadina „dieviškąja filantropija“, begaline Dievo meile žmonėms. Patepimas aliejumi biblinėje tradicijoje simbolizuoja Šventąją Dvasią, o ant žaizdų užpiltas vynas – Naujosios Sandoros kraują, „kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28). Paskui, užkėlęs sužeistą žmogaus prigimtį ant kryžiaus ir savo prisikėlimu ją atnaujinęs, jis nugabeno žmogų į užeigą (gr. pandochéion reiškia „vieta, kuri priima visus“), taip pavadindamas Bažnyčią, kuri, gimusi Sekminių dieną, yra skirta visiems, nes į ją gali užeiti kiekvienas. Užeigos šeimininkui, kuris vaizduoja jo mokinius, jis palieka rūpintis sužeistuoju ir įduoda du denarus – Šventąjį Raštą ir Sakramentus, – kad leisdamas juos į apyvartą pagreitintų vargšo žmogaus gijimą ir padėtų jam eiti šventumo keliu (plg. Mt 25, 22). O tai, ką užeigos šeimininkas bus išleidęs viršaus, Jėzus – gailestingasis samarietis – sumokės vėliau, kai sugrįš laikų pabaigoje. Toks kristologinis teksto aiškinimas išskleidžia visą jo didybę. Juk dabar suvokiame, kad visi esame susvetimėję ir netekę antgamtinio meilės spindesio, kad visiems mums reikia atpirkimo, dovanojančios Dievo meilės, idant patys galėtume tapti mylintys. Pagaliau suprantame – mums visada reikia Dievo, padarančio save mums artimą, idant patys galėtume tapti artimi.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-06.pdf