O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.

Brangūs broliai ir seserys, Šventojo Augustino žodžiai, kad žmogaus širdis nerami bus tol, kol ji nesuras ramybės ir atilsio tik Dievuje, yra giliai įrašyti kiekvieno žmogaus širdyje. Toks troškimas, iš tikrųjų, yra būties pilnatvės, tobulumo ir autentiško gyvenimo troškimas. Galima sakyti, kad troškimas būti ir gyventi yra giliai įsišaknijęs visoje kūrinijoje, toks troškimas yra įdiegtas pačioje būtybių prigimtyje, nes pasak švento Rašto: tam, kad būtų, Dievas sukūrė visa. Visi pasaulio kūriniai savaime yra sveiki, jie neturi mirtinų nuodų, pragaras žemėje neviešpatauja (Išm 1, 14).

Kūrinija, Dievo Kūrėjo rankomis ištraukta iš nebūties, savotiškai trokšta ir siekia vienybės su Dievu, gyvybės Davėju. Tai ji darys tik dalinai atspindėdama Dievo tobulumus. Kitaip yra su žmogumi, kuris turėdamas nemirtingą sielą, yra pajėgus pažinti ir mylėti, ir tokiu būdu pasiekti didesnį intymumą su Dievu, o kartu ir didesnį su juo panašumą. Kiekvienam sveikam žmogui yra įgimtas gyvenimo troškimas. Jis yra toks stiprus, kad žmogui suteikia ištvermės sunkumuose ir naujų vilčių.

Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ herojus Raskolnikovas, apie tai samprotaudamas, smerkiančiai pavadina žmogų niekšu už tai, kad žmogus, net ir visiškas vargšas, tik viena koja stovėdamas ant stataus šlaito, kur iš visų pusių supa bedugnė, vis gi ir toliau panorės gyventi. Tačiau vis gi gyvenimas, kurio giliai trokšta žmogus nėra gryna egzistencija. Sulig žmogaus lūkesčiais jis turi būti vertas, autentiškas, kupinas tauraus džiaugsmo ir palaimą teikiantis, o svarbiausia jis turi nugalėti bet kokius priešiškumus, kurių pagrindinis yra pati mirtis. Evangelijoje, Jėzus taip apibūdina amžinąjį gyvenimą: Amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.

Visų pirma reikia pabrėžti, kad Jėzus, kalbėdamas apie amžinąjį gyvenimą, nekalba išskirtinai apie gyvenimą po mirties. Tikrasis, autentiškas ir todėl žmogiškas, o ne nužmoginantis gyvenimas turi prasidėti jau dabar, esant šioje žemėje. Amžinasis gyvenimas, kurio mirtis neįstengia paliesti, gali ir turi prasidėti šiame pasaulyje, ir jo pagrindą sudarys, pasak Evangelijos žodžių, tikrojo, vienintelio Dievo ir jo siųstojo Mesijo – Jėzaus pažinimas. Tačiau pažinimas pažinimui nėra lygu. Tai tiesa, kaip sakė didis Antikos Filosofas, kad nors ir menkiausias visa pranokstančių ir dieviškųjų dalykų pažinimas yra vertingesnis ir mielesnis net už tvirtą pažinimą tų dalykų, kurie yra žemesni ir bendresni.

Tokiu atveju galima kalbėti apie juntamą intelektualinį pasitenkinimą, palaimos trupinį. Bet jeigu amžinasis gyvenimas būtų vien tik protinis ir išorinis Dievo bei Jėzaus pažinimas, tuomet į rojų patektų vien tik teologai, o ir tai ne visi. Pažinimas, kuriam mus ragina Jėzus, turi būti suprastas bibline prasme. Pažinti ką nors, pagal biblinę šio žodžio prasmę, tai yra vidiniai tapti viena realybe su kitu. Pažinti Dievą ir pažinti Kristų visados kartu reiškia jį mylėti ir meilės bei pažinimo suvienijančia galia tapti viena su juo.

Tokiu būdu žmogaus gyvenimas įgauna tikrumą, deramą kryptingumą, o kartu jis, tam tikra prasme, jau virsta amžinu, jeigu žmogus pažinimu ir meile glaudžiai prisišlieja prie to, kuris yra visos būties ir gyvenimo Šaltinis. Mylintis Jėzaus pažinimas tampa glaudžiu santykiu juo, kuris pats nugalėjęs mirtį, gali ir mus pernešti per mirtį į gyvenimą drauge su juo. Taip Kristaus žodžiai tampa paraginimu jį mylėti, arba dar kitaip – tai paraginimas tapti Dievo bičiuliais, nes draugystė draugus glaudžiai suvienija ir padaro viena.

Kristus, paskutinės Vakarienės metu, aiškiai apaštalams pasako, kad juos laiko ne tarnais, bet bičiuliais, kuriems jis atvirai apreiškia išganingąjį Dievo planą, savo atliekamus veiksmus, Dievo Tėvo jam patikėtus žodžius ir, kaip sako šiandienos Evangelija, Jėzus žmonėms apreiškia Dievo vardą. Dievo vardo apreiškimas – tai aliuzija į Dievo apsireiškimą Mozei degančiame krūme, kada to susitikimo metu Viešpats prisistato Mozei kaip tas kuris yra (Iš 3, 14). Kitąkart, Mozė, radęs malonę Dievo akyse, drįso jo prašyti parodyti jam savo šlovę. Dievas jam į tai atsakė: Aš padarysiu, kad praeis prieš tavo akis visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą „Viešpats“; aš maloningas tiems, kuriems esu maloningas, ir pasigailiu tų, kurių pasigailiu. Bet, – tarė jis, – mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali pamatyti mane ir likti gyvas (Iš 33, 17s).

Mūsų vakarietiškame pasaulyje pasakyti kam nors savo vardą neturi beveik jokios arba tokios gilios prasmės ir simbolikos, kaip tai yra semitų pasaulyje. Pasakyti savo vardą reiškia atsiskleisti kitam, apreikšti savo gilią prigimtį ir sueiti su kitu į glaudų ryšį. Apie tai netiesiogiai galėtų paliudyti kunigai egzorcistai, kuriems yra labai svarbu žinoti demono vardą, kuris apsėda vieną ar kitą asmenį. Dievui, kuris yra savyje neaprėpiamas, atskleisti savo vardą reiškia tarsi save apibrėžti, tapti aprėpiamu, išsiduoti ir leistis su žmogumi į bendrystės ir bičiulystės santykį.

Tai būtinai bus išėjimo iš savęs ir pasitikinčio pasivedimo kitam gestas, kuris yra pilnai įgyvendinamas Dievo Sūnaus įsikūnijime. Tokiu atveju Jėzaus žodžiai Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, reiškia, kad jame pilnai ir galutinai apsireiškia Dievas, į kurio veidą mes galime drąsiai pažiūrėti ir kuris tik dalinai buvo apsireiškęs Mozei degančiame krūme. Ketvirtadienį mes šventėme, o parapijų bažnyčiose šiandieną yra švenčiama Kristaus žengimo į dangų iškilmė – Šeštinės. Mes visi, drauge su apaštalais ir Jėzaus Motina Marija bei kitomis moterimis, vieningi maldoje laukiame Kristaus pažadėtos dovanos – Šventosios Dvasios ant mūsų išliejimo.

Toji Kristaus mokinių ištverminga vienybė maldoje ir viltyje, jau yra Šventosios Dvasios aktyvaus veikimo vaisius. Kristus taip pat, palikęs savo mokinius kūniškai, pasilieka jų tarpe dvasiškai, nes jis pats yra pasakęs: Kur du ar trys mano vardu, ten ir aš jų tarpe. Kristaus misiją, apreikšti žmonėms ir pasauliui Dievo vardą, dabar pratęsia Bažnyčia, mistinis Kristaus kūnas, kurį suformuoja Šventoji Dvasia, būdama tarsi to kūno siela. Bažnyčia perteikia iš apaštalų gautą skelbimo žodį apie tikrąjį ir vienintelį Dievą ir jo siųstąjį Jėzų Mesiją, ir įveda žmones į meilės bendrystę su gyvuoju Dievu. Pati Kristaus mokinių vienybė virsta šlove Dievui Tėvui, o kartu ir Dievo buvimo žmonių tarpe veiksmingu ženklu – sakramentu.

Šiandienos maldoje mes Dievo prašome leisti mums patirti, kad Kristus Atpirkėjas, įžengęs į dangaus garbę, ir su mumis pasilieka iki pasaulio pabaigos, kaip yra pažadėjęs. Tikėjimo akimis mes žinome, kad Kristus užgimė mumyse krikštu ir kad jis mus tiesiogiai paliečia per sakramentus. Prašykime Šventosios Dvasios dovanos pažinti ir pamilti Jėzų giliau ir stipriau, kadangi nuo gyvenimo su Dievu bendrystės ir intensyvumo, tiesiogiai priklausys žmogaus gyvenimo vertė ir džiaugsmas. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/270-o-am%C5%BEinasis-gyvenimas-%E2%80%93-tai-pa%C5%BEinti-tave.html