Nukryžiuota Dievo meilė
„Dievas taip pamilo pasaulį“ (Jn 3, 16). Kokie neįprasti žodžiai tų religijų atstovams, kurie stengiasi pasitraukti iš pasaulio, niekina pasaulį laikydami jį visokio blogio šaltiniu. Tačiau Kristus skelbia priešingai, jog „Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17).
Ir visų keisčiausia, jog Dievo meilė žmogui matuojama ne kažkokiomis stebuklingomis dovanomis, bet kryžiaus kančia.
Dievas mus myli už dyką. Mes jau esame vartotojiškos kultūros sugadinti ir nustembame išgirdę žodžius: „už dyką, veltui, nemokamai“. Visada baiminamės, kai kas nors kažką siūlo už dyką, manydami, jog tikriausiai mums nori įsiūlyti prastos kokybės daiktą, gal mus apgauti. Juk už viską reikia mokėti.
Premijos, apdovanojimai visada būna atpildas už tai, ką mes esame gero padarę. Tačiau užmirštame, jog yra nenuperkami didelės vertės dalykai, kurių net įkainoti negalima. Iš visų dalykų labiausiai neįkainojamas dalykas yra Dievo meilė mums.
Kodėl mus Dievas myli už dyką? Todėl, kad „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“, – atsako apaštalas Paulius. Žmogus, kuris nuolat yra apgaunamas, suvedžiojamas, geliamas ir kandamas netikrų, nuodingų ir pražūtingų pseudovertybių, šiandien privalo savo akis pakelti į Kristaus kryžių, lygiai kaip anuomet gyvačių sugelti žydai žiūrėjo į Mozės aukštai iškeltą varinį žaltį.
Šiandien neužtenka gavėnios metu dažniau žvilgsnį pakelti į kryžių, persiimti palankumo jausmais Dievui, tikėjimui ir Bažnyčiai. Tokio atsivertimo negana, nes tikrasis atsivertimas reikalauja, kad žmogus atsakytų į Dievo parodytą iniciatyvą veiksmais, kuriais vykdoma Dievo valia, ir ne tik gavėnios metą, bet per visas gyvenimo dienas.
Dievas visada pirmas rodo iniciatyvą už dyką, mums belieka nuoširdžiai ir dėkingai atsiliepti. Tikėjimo žmogus išmoksta žiūrėti į tikrąjį gyvenimo kelrodį – kryžių. „Dievo Sūnus atėjo ne sunaikinti kančios, bet kentėti kartu su mumis. Jis atėjo ne sunaikinti kryžiaus, bet iškelti jį“, – sakė prancūzų rašytojas Polis Klodelis.
„Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų…“ (1 Jn 4, 10). Iš meilės žmonėms Dievas tapo vaikeliu Betliejuje. Iš meilės Jis tapo vienu iš mūsų sunkiame mūsų gyvenime. Jo meilės žodžiai įkvepia mums stiprybės, ligoniams ir vargšams – vilties. Galiausiai Dievo meilė leidosi būti nukryžiuota.
Kiekvienas Evangelijos puslapis, kiekvienas Jėzaus žodis ir gestas liudija begalinę Dievo meilę žmonėms. Mes esame šios neįtikėtinos meilės išpirkti iš blogio nelaisvės. Ir jeigu mūsų širdys nėra akmeninės, mes turime atsiliepti į Dievo meilę.
Dėkingumas Dievui už jo parodytą meilę per atpirkimą, gailestingumą, auką mumyse turi pasireikšti tikėjimu į Jėzų Kristų. Tad mums reikia labai atsakingai, ryžtingai ir galutinai apsispręsti gyventi ar mirti, t. y. tikėti ar netikėti.
Evangelijoje nėra vietos dvejonėms, nėra vietos drungnumui, nėra vietos pilkoms spalvoms, dvasinei prieblandai, nėra vietos žvalgymuisi atgal. Idant pasinaudotume išganymo vaisiais, reikia veikti nedelsiant. Nepamirškime, jog Jėzus kenčia, miršta ir prisikelia žmonijoje ir Bažnyčioje.
Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-02.pdf