Žmogui įprasta už pastangas laukti atlygio ir darbuojantis siekti pelno. Nerimastingai sekame kylančias kainas, didėjančius mokesčius ir pastebime visa tai, kas mūsų asmeninei kišenei neša nuostolį. Nors turime visomis jėgomis stengtis ir darbuotis gyvendami šioje žemėje, ne menkiau būtina siekti amžinojo atlygio, nenykstančio užmokesčio danguje. Privalome tinkamai suskirstyti savo gyvenimo prioritetus. Laimei, mūsų pastangos yra ne vienintelis veiksnys, nulemiantis atlygį danguje. Dievo malonė yra nepelnyta dovana. Amžinybės atlygis pirmiausia dovanojamas, o ne uždirbamas. Ši tiesa visu aiškumu nušvinta Visų Šventųjų iškilmėje: „Džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“

Galime rasti įvairių rekomendacijų apie sveiką mitybą, sodo priežiūrą, keliones į kalnus ir daugybę kitų dalykų. Taip pat yra daug dvasinio turinio knygų, padedančių siekti šventumo. Tačiau veltui ieškotume vienintelio visiems vienodai tinkančio recepto. Per Visų Šventųjų iškilmę švenčiame vienintelį tikslą ir drauge šventumo kelių įvairovę. Kristus aiškino, kas yra šventumo kelias, pirmiausia kalbėdamas apie palaiminimus, po to savo pavyzdžiu rodė, kaip eiti kryžiaus keliu. Šventumo kelias reikalauja ryžtingų pastangų. Jėzus yra pasakęs, kad Dangaus karalystę smarkieji grobia jėga. Tačiau tai nereiškia priešiškos konkurencijos. Net mūsų priešininkai ir persekiotojai savaip padeda mums tobulumo kelyje.

Skaitydami šventųjų biografijas kiekvienas randame sau artimų pavyzdžių. Nuostabu tai, kad šventieji siekdami idealo drauge abiem kojomis išlieka ant žemės. Jie realistiškai priima gyvenamojo laiko sąlygas ir dėmesingai rūpinasi žemiškojo gyvenimo bendrakeleiviais. Siekti šventumo anaiptol nereiškia pabrėžtinai išsiskirti iš kitų, stengtis būti ypatingam. Veikiau priešingai: tai normalus gyvenimas, džiugiai priimant kasdienybę. Lepinamiems technologinių patogumų trečiojo tūkstantmečio žmonėms kasdienybės džiaugsmas tampa vis retesnis deficitas.

Šventumas yra drauge dovana ir užduotis. Šios iškilmės metu minime daugybę žinomų ir nežinomų šventųjų. Jie yra mūsų pavyzdžiai, užtarėjai ir globėjai. Pagal pamaldumo tradicijas į įvairius šventuosius kreipiamės skirtingais reikalais, pavyzdžiui, į šventąjį Antaną, prašydami padėti rasti pamestą daiktą. Tačiau svarbiausia, ko turėtume prašyti šventųjų užtarimo, yra Dangaus karalystės malonė. Mes dar tik siekiame to tikslo, kurį šventieji jau pasiekė. Kartais į šventuosius žvelgiame kaip sporto sirgaliai į savo komandą: jais didžiuojamės, švenčiame jų pergalę, pasikabiname jų atvaizdus, tačiau patys nedalyvaujame komandos žaidime. Šiandienos iškilmė mus turi pamokyti priešingos nuostatos. Šventasis Paulius rašo: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 3). Jis ne kartą vadina krikščionis šventaisiais. Vatikano II Susirinkimas moko: „Bažnyčios šventumas be paliovos reiškiasi ir turi reikštis malonės vaisiais, kuriuos Šventoji Dvasia brandina tikinčiuosiuose“ (LG 39).

Skaitinys iš Pirmojo Jono laiško ragina: „Žiūrėkite.“ Į ką turime per šiandienos iškilmę žvelgti, ką apmąstyti ir ką švęsti? „Mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame.“ Šventasis Jonas sako, kad kvietimas tapti šventais galioja tik todėl, kad Dievas mus myli ir esame jo vaikai. Toliau sakoma, jog pasaulis nepažino Dievo, taip pat nepažįsta ir mūsų. Kas nepažįsta Dievo ir jam neatsiveria, tam nesuprantamas ir mūsų krikščioniškasis gyvenimas. Pasaulis, apie kurį rašo šventasis Jonas, nėra tik išorinis pasaulis ir kiti žmonės. Šis pasaulis glūdi taip pat mumyse. Kartais sakome: „Aš pats savęs nepažįstu.“ Visų Šventųjų iškilmė yra proga pažinti save, įžvelgti savyje tuos dalykus, kurie mums trukdo tapti Dievo vaikais. Būti šventam reiškia giliausia prasme būti savimi.

Šventumas yra mūsų užduotis. Šventasis Jonas kreipiasi į mus kaip mylimus brolius ir seseris. Jis broliškai dalijasi tuo, ką pats patyrė apie Dievo meilę: „Dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį.“ Žemiškojo gyvenimo metu jau turime galimybę suvokti, jog esame Dievo vaikai: priimdami šventuosius sakramentus, melsdamiesi, laikydamiesi Dievo įsakymų. Tačiau tai dar ne viskas.

Šventumą iki galo pažinsime tuomet, kai peržengsime mirties slenkstį, nuskaistinti iš visų nuodėmių tapsime panašūs į Jėzų Kristų. Tuomet Jėzus galės dovanoti mums visą Tėvo meilę. Tuomet galėsime regėti Dievą. Dabar visa tai mums dovanota kaip nuostabi viltis. Ši viltis verta ryžtingų pastangų. Nuo amžių būdamas šventas Jėzus taip meldėsi už mus: „Dėl jų aš pašventinu save“ (Jn 17, 19). Jėzus pašventino save už mus įvykdydamas savo dangiškojo Tėvo valią. Tokia yra ir mūsų užduotis: vykdyti Dievo valią, laikytis Dievo įsakymų, su Jėzumi nešti kasdienio gyvenimo kryžių. Gera šauktis šventojo Antano užtarimo pametus raktus, tačiau dar labiau dera sekti šventųjų pavyzdžiu prašant, kad nepamestume svarbiausio dalyko – dangaus.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-19.pdf