Prasideda naujieji liturginiai metai, per kuriuos Bažnyčia peržvelgia visus Kristaus slėpinius. Šiandien pradedame apie keturias savaites trunkantį adventą (lot. adventus – atėjimas), kuris parengia mus švęsti Įsikūnijimo slėpinį – Dievo Žodžio atėjimą į šį pasaulį. Pirmąjį advento sekmadienį Bažnyčia apmąsto Viešpaties šlovingą sugrįžimą pasaulio pabaigoje, kuri tam tikra prasme įvyksta ir su kiekvieno žmogaus mirtimi. „Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino“ (Mk 13, 32).

Todėl Jėzus mus ragina budėti: „Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių.“ Toks Jėzaus kalbėjimo būdas išreiškia tam tikrą pasaulio suvokimo viziją: dabarties laikas yra lyg ilga naktis. Šis gyvenimas panašus į miegą. Beatodairiška veikla, kurios imamės šiame gyvenime, yra kaip sapnas.

Apaštalas Paulius paaiškina šią simboliką: „Naktis nuslinko, diena prisiartino“ (Rom 13, 12). Sakydamas „naktis“, jis turi mintyje šį gyvenimą, o sakydamas „diena“ – būsimąjį gyvenimą. Visais laikais ir visose kultūrose įprasta miegą laikyti mirties simboliu. Tačiau Biblijoje miegas dažniausiai simbolizuoja žemiškąjį gyvenimą. Daug kam gyvenimas yra sapnas, o mirtis – drastiškas ir netikėtas prabudimas. Todėl šv. Augustinas († 430) sako: „Mūsų žemė turėtų vadintis ne tiek gyvųjų, kiek miegančiųjų žemė.“ Kas yra bendro tarp žemiškojo gyvenimo ir sapno?

Pirmoji sapno savybė, kuri nusako mūsų gyvenimą, yra trumpumas. Sapnui neturi įtakos laikas. Sapne jis kitoks, negu realybėje. Įvairios situacijos, kurios reikalautų kelių dienų ar net savaitės, sapne įvyksta per kelias minutes. Kartais sapno turinys tikrovėje užimtų visą dieną, tačiau pabudę ir pažiūrėję į laikrodį pamatome, jog buvome prisnūdę tik dešimt minučių. Tai mūsų gyvenimo paveikslas: žmogus, pasiekęs gyvenimo vakarą, jaučia, kad tai buvo ilgesnė ar trumpesnė gyvenimo akimirka.

Kita sapno savybė – tikrovės simuliacija arba tuštybė. Kažkas gali sapnuoti, kad puotoje valgo ir geria iki soties, bet prabudęs lieka alkanas. Arba štai vieną naktį vargšas sapnuoja, jog tapo turtingas. Sapne džiaugiasi, puikuojasi, net paniekina savo tėvą, apsimesdamas, kad jo nepažįsta. Tačiau nubudęs pamato, jog yra toks pat vargšas kaip ir pirmiau. Gana dažnai taip nutinka ir išeinant iš šio gyvenimo miego. Kažkas čia, žemėje, gyveno turtingai, bet štai miršta ir atsiduria tokioje pat padėtyje kaip tas ką tik minėtas vargšas, kuris sapnavo esąs turtingas.

Tačiau yra viena sapno savybė, kuri nepriskiriama šiam gyvenimui, tai atsakomybės nebuvimas. Mes galime nužudyti ar pavogti sapne, bet prabudus nelieka kaltės jausmo, nereikia atlikti bausmės. Gyvenime, kaip žinome, taip nėra. Už tai, ką padarome gyvenime, esame atsakingi.

Mūsų visuomenėje juntamas apsnūdimas, tikrų jausmų netekimas, prisitaikymas, abejingumas. Tai tampa įpročiu. Šis neigiamas įprotis užliūliuoja sąžinę, kuri nebejaučia gyvenimo rimtumo, sveiko nerimo, nebepastebi, kad miršta dvasiškai. Jeigu nebekreipiame dėmesio į dvasinį gyvenimą, tai pasaulis, kuriame gyvename, nėra tikras. Gyvenimo rūpesčiai pamažu užgriozdina žmogaus širdį tokiais susidomėjimais, jog domėjimasis Dievo valia paprasčiausiai išnyksta.

1912 m. balandžio 14 naktį, kai nuskendo „Titanikas“, nutiko panašus dalykas: iš kitų laivų radijo bangomis buvo siunčiami pranešimai, kad jo plaukiamu kursu yra ledkalnis. Tačiau transatlantiniame laive tuo metu vyko šokiai, nesinorėjo jaudinti keleivių. Tad nebuvo imtasi jokių priemonių, nukeliant bet kokius svarstymus rytojaus dienai. Tuo metu laivas ir ledkalnis dideliu greičiu artėjo vienas prie kito, kol naktyje pasigirdo siaubingas skęstančiųjų šauksmas.

Todėl net tris kartus šioje trumpoje Evangelijos ištraukoje nuskamba žodis „budėkite“. Jėzus mus ragina neužmigti, nepasiduoti šio gyvenimo iliuzijoms, blogiems įpročiams. Apaštalo Pauliaus laiškuose irgi girdime šį kvietimą: „Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome“ (Rom 13, 11); „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 14).

Budėjimo vertė priklauso nuo motyvo dėl ko budima. Vagis taip pat budi… Budėti reiškia suprasti dabartį, atskleisti joje Dievo kelią ir maldos prasmę. Malda yra budėjimo pagrindas, priešnuodis sapnų ir simuliakrų (lot. simulacrus – stabas) pasauliui. Maldoje „pažvelgę“ į Dievo pasaulį, mes nauju žvilgsniu pamatome mus supantį dabarties pasaulį. „Budrus dėmesys dabarčiai yra didelė krikščioniška dorybė“ (Romano Guardini, † 1968).

Jėzus sako, kad jis gali sugrįžti vakare, vidurnaktį ar ryte. Bažnyčios tradicija čia įžvelgia ir liturginių valandų ritmą. Liturginės valandos yra Bažnyčios liturginė maldos knyga, sudaryta iš Biblijos psalmių ir skaitinių, Bažnyčios raštų ir maldų. Ši malda, pašventinanti žmogų ir laiką, suskirstyta į dvi pagrindines liturgines valandas – Rytinę ir Vakarinę. Taip pat yra ir vadinamosios mažosios liturginės valandos: Dieninė, Naktinė ir Aušrinė.

Taip – sekdama dienų, savaičių ir metų ciklą – Bažnyčia nuolat per maldą įterpia Dievo buvimą tarp žmonių čia ir dabar. Ši ištverminga malda pamažu įveda laiką ir žmogaus triūsą į amžinybę. Tad budėjimas nėra išreiškiamas kažkuo kitu, bet malda. Juk negali netikėtai ir nepasiruošus pasirodyti Viešpats tiems, kurie meldžiasi, nes maldoje trokštame su juo susitikti, žvelgti į jį, būti su juo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-16.pdf