Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies …

Brangūs broliai ir seserys, Šiandienos pirmasis skaitinys prasideda paraginimu džiaugtis: Džiaugsmingai šūkauk, Siono dukra! Džiūgauk, Jeruzalės dukra! (Zch 9, 9) To džiaugsmo priežastis, pasak pranašo Zacharijo žodžių, yra tuojau būsiantis karaliaus atkeliavimas. Svarbus, išties, yra karaliaus pasirodymas, bet dar didesnę viltį ir džiugesį sukelia pati jo asmenybė. Iš tiesų, į akis krenta to karaliaus bruožai: jis teisingas, gelbstintis ir romus. Šis karalius neatitinka pranašo Samuelio duoto karaliaus apibūdinimo.

Kai izraelitai jį primygtinai prašė duoti jiems karalių, kad jis juos valdytų, kaip tai buvo kaimyninėse šalyse, pranašas Samuelis apibūdino karaliaus teises tokiais žodžiais: Jis jus valdys: jis ims jūsų sūnus ir paskirs juos į savo vežimus, ar į savo raitelius, ar bėgti palydovais pirma jo vežimo … arba jie turės arti jo laukus, nuimti jo derlių, dirbti jam karo reikmenis … Jis paims geriausius jūsų laukus, vynuogynus, alyvmedžių sodus ir atiduos savo dvariškiams. Jis paims dešimtadalį jūsų grūdų bei vynuogių derliaus ir atiduos savo pareigūnams ir dvariškiams … Jis paims dešimtadalį jūsų kaimenių, ir jūs tapsite jo vergais. Ateis diena, kai jūs skųsitės savo karaliumi, kurį būsite išsirinkę. Bet tą dieną VIEŠPATS jūsų neišklausys. (1 Sam 8, 11s) Tokio karaliaus pasirodymas, galbūt, tik veidmainiams sukeltų apsimestinį džiaugsmą.

Tačiau pranašas Zacharijas nebūdingai pristato iškilmingąjį, džiugesio lydimą, karaliaus atvykimą. Šio karaliaus nelydi gausi palyda nei skaitlingi karo vežimai, kaip anų laikų galiūnus, bet jis joja ant asilo, kas yra kuklumo ir paprastumo ženklas. Tačiau paradoksaliai, pranašas priduria, pagal priežasties ir pasekmės glaudų ryšį, kad tą dieną bus sunaikinti Efraimo kovos vežimai, Jeruzalės žirgai ir bus perlaužtas kariškas lankas. Neįprastas yra to karaliaus pasirodymas, neįprasti taip pat yra jo kovos ginklai. Kovai prieš ginklus ir jėgą jis atrems savo teisingumą, romumą ir taikos skelbimą. Žmogiškomis akimis žiūrint, jėgos nėra vienodos, tačiau visgi, Dievas pranašo lūpomis mus ragina žiūrėti į įvykius tikėjimo akimis ir atpažinti Dievo išmintį veikiančią istorijoje.

Išvadavimas įvyksta per karaliaus nusižeminimą ir jo mirtį. Mesijas atneša taiką per silpnumą. Kaip sako šiandienos mišių malda: Dieve, tu savo Sūnaus nusižeminimu pakėlei nupuolusį pasaulį. Šįmet sutapo taip, kad šį sekmadienį yra taip pat minimas Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimas. Dėl to šiai šventei labai dera pirmasis skaitinys, kuris kaip tik kalba apie karalių ir jo pasirodymą, o taip pat mums visiems ir kiekvienam ypatingai galioja pranašo paraginimas džiaugtis ir džiūgauti. Karalius, kaip žinome, yra tautos suvereniteto ženklas, bet kartu jis yra ypatingas Dievo vietininkas tautai. Jis ryškiau savyje įkūnija Dievo, o kartu ir Jo Sūnaus – Mesijo paveikslą.

Galima išskirti tris pagrindinius tokio panašumo bruožus – tai išrinkimas, patepimas ir tėvystė. Kadangi istorijos įvykius galiausiai tvarko Dievo Apvaizda, dėl to galima teigti, kad per žmonių tarpininkavimą pats Dievas dovanoja tautai karalių. Kartais tai gali būti Dievo dovana, o kartais – jo rykštė. Tačiau nežiūrint to, Dievas išskiria vieną asmenį iš jo brolių tarpo ir jį apgaubia ypatinga savo malone. Išrinkimas, išskyrimas iš kitų tarpo, karalių padaro panašiu į vienatinį Dievo Sūnų, apie kurį Dievas Tėvas paliudija žodžiais: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi; jo klausykite (Mt 17, 5).

Karališkasis patepimas savo ruožtu karalių padaro panašų į Mesiją – Dievo Pateptąjį. Karališkoji veikla kartu su pranašų ir kunigų, skirtingai ir viena kita papildančiai, atspindi tą turtingumą ir tobulumą, kuris glūdi viename Kristaus asmenyje. Jis yra tikrasis Pranašas, Karalius ir Kunigas. Galiausiai, iš patepimo ir konsekracijos tiesiogiai išplaukia karaliaus misija ir tarnystė, kuri visų pirma pasireikš tėvyste. O bet kokios tėvystės žemėje šaltinis yra dieviškoji tėvystė, kaip sako apaštalas Paulius. Kadangi karalius, kaip Dievo pateptasis, turi sakralumo bruožą, dėl to pranašas Zacharijas kalba apie Mesiją kaip apie karalių. Ši jo pranašystė tobulai išsipildo Jėzaus Kristaus asmenyje, kada jis, sėdėdamas ant asilės, įžengė į Jeruzalę, tą dieną, kuri pradėjo Didžiosios Savaitės įvykius ir jo kaip karaliaus išaukštinimą per nusižeminimą ir kryžiaus mirtį. Norint teisingai suvokti Kristaus asmenį ir jo veiksmus, reikia tikėjimo žvilgsnio, arba kaip sako šiandienos evangelija – reikia būti mažutėliu.

Tai ką mes vadiname „mažutėliu“ (graikiškai νήπιος), reiškia dar aiškiai kalbėti nesugebantį vaiką, kūdikį. Tokiu būdu Kristus ragina klausytojus turėti tikėjimo imlumą, atvirumą, tarsi vaikišką ir spontanišką susižavėjimą supančia aplinka, ir ypatingai Dievo išganingais veiksmais, kuris savo didžioje išmintyje pasirenka priemones ir kelius, dažnai prieštaraujančius šio pasaulio išminčiai, tam kad žemėje plėstų savo karalystę. Mažutėlio laikysena – tai tokio žmogaus, kuris, tarsi pats susispausdamas, savo gyvenime daugiau vietos padaro Dievui.

O tai reiškia didesnį atvirumą Dievo balsui, kuris aidi klausančioje tikinčiojo širdyje ir padeda suvokti antgamtinę tikėjimo prasmę ir, kita vertus, tai reiškia didesnį atvirumą pašvenčiamai Dievo malonei, kuri iš vidaus ir iš pačių pagrindų perkeičia žmogų ir jį padaro panašų į tos malonės Šaltinį ir Davėją – Jėzų Kristų, romų ir nuolankios širdies. Toks yra Kristaus, tikrojo Karaliaus, bruožas – gebėjimas sutaurinti tą, kuris prie jo šliejasi, suteikti jam karališkąjį kilnumą. Tikintysis, krikšto metu, taip pat yra patepamas kvapniu pašventintu aliejumi, ir tokiu būdu tampa Šventosios Dvasios „pateptuoju“, išvaduotu iš nuodėmės vergijos ir suvienytu su Kristumi bei dalyvauja jo pranašiškoje, kunigiškoje ir karališkoje veikloje. Iš tos vienybės su Kristumi, žmoguje, Šventosios Dvasios veikimu, užgimsta ir susiformuota tos dorybės, kuriomis pranašas Zacharijas apibūdino atvykstantį karalių Mesiją, t. y. teisumas, kitų gelbėjimas ir romumas.

Be to, Šventoji Dvasia įgalina pakrikštytąjį lengvai, tarsi natūraliai laikytis Dievo paliepimų. Būtent todėl Kristaus jungas tampa švelnus, o našta lengva, nes jų pagrindą sudaro vienintelis įsakymas – mylėti Dievą ir artimą. Ir kita vertus, meilės įsakymo nuolatinis vykdymas tobulai atitinka žmogaus, kuriame gyvena Dievo Dvasia, prigimtį, ir dėl to, tokia veikla tampa džiugesio ir palaimos šaltiniu. Mišių maldoje mes Dievą prašėme suteikti tikintiesiems švento linksmumo. Tegul Dievas mums gausiau atsiųs savo Sūnaus Dvasios, kad mūsų šventas linksmumas, kylantis iš glaudžios draugystės su Dievu, būtų ir aplinkiniams užkrečiamas. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/284-nes-a%C5%A1-romus-ir-nuolankios-%C5%A1irdies.html