Nepasitikėjimo šydas
Šiandienos Evangelija skamba kaip pasaka apie karalių, vestuves ir kviestinius svečius. Jėzus tokia forma siekia sužadinti klausytojų vaizduotę. Stalai padengti, išpuoštos pokylio menės, pasirengę muzikantai, laukia jaunavedžiai – tik neatvyksta svečiai. Karalius kviečia juos pakartotinai, tačiau nesėkmingai. Galiausiai liepia sukviesti kitus svečius. Šiuo pasakojimu esame kviečiami mokytis matyti ne vien tiesioginius aprašomus įvykius, bet įžvelgti gilesnius įvykių prasmės klodus.
Alegorine prasme pokylis reiškia Dievo karalystę, tikėjimą, taip pat Eucharistiją; kviestiniai svečiai – tai Izraelis, o žmonės, kurie pagaliau susirinko į pokylį, – priėmę Evangeliją pagonys. Žmogus be vestuvių drabužio simbolizuoja Evangelijos iškraipytojus ir tikėjimo subanalintojus. Moraliniu požiūriu pasakojimo prasmę galime nusakyti taip: reikia rūpintis savo tikėjimu, uoliai dalyvauti Eucharistijoje, puoselėti žmogiškuosius ryšius ir draugiškumą. Juk atsisakymas ateiti į vestuves reiškia, kad žmogus niekina draugystės ir giminystės ryšius. Analoginė teksto prasmė nurodo amžinybės siekį. Eucharistija mus veda į dangaus Karalystę ir konkrečiu būdu išreiškia tikėjimą: „Laimingi pakviesti į Avinėlio puotą.“ Žmogus be vestuvių drabužio ir jo likimas įspėja, kad nebūtume abejingi Eucharistijai. Čia gali glūdėti dvejopas pavojus. Yra krikščionių, pateisinančių savo aplaidumą: neinu į Mišias, nes turiu įdomesnių ir svarbesnių užsiėmimų. Kitas pavojus tyko tų, kurie net labai reguliariai lanko Mišias, bet neįvertina Eucharistijos didybės ir šventumo.
Klausydami pasakojimo apie pakviestuosius į pokylį, galime mąstyti apie mus, pakrikštytuosius, pakviestuosius dalyvauti amžinoje dangaus laimėje. Karaliaus žodžiai: „viskas paruošta“ kažkodėl nuskamba nepatraukliai. Kur kas artimiau tai, kas pasiekiama ranka: dirbami laukai, prekybos centrai. Kas gaištų laiką mąstydamas apie amžinąją laimę, kai aplinkui tiek įdomių dalykų… Taip bėga metai, o karalius nuolat siunčia savo kvieslius. Konkreti laikinoji tikrovė dažnai atrodo reikšmingesnė už amžinąją, Dievo pažadėtą laimę. Tokį trumparegiškumą paaiškina pranašo Izaijo žodžiai apie „šydą“, dengiantį visas gimines, ar „nuometą“, gobiantį tautas. Dievo apreiškimo dėka galime įtikėti, kad mums parengta amžinoji laimė, tik reikia suvokti, kas yra mūsų akis dengiantis šydas. Juk žmogus, neturėjęs vestuvių drabužio, galėjo kreiptis į karalių ar jo tarnus ir pasakyti, kad to drabužio neturėjo ar nespėjo persirengti. Jis neabejotinai būtų gavęs daug prašmatnesnį rūbą, negu galėjo turėti savo skrynioje. Tačiau nepanoro pasinaudoti karaliaus maloningumu. Nenorą priimti malonę išreiškia taip pat visi atmetusieji kvietimą. Juos nuo malonės atitvėrė nepasitikėjimo šydas, pagunda pasitikėti vien savo jėgomis. Reikia išmokti atsiduoti į Tėvo rankas, nepasitikėti vien žmogiškais išskaičiavimais.
Palyginimu apie vestuves Jėzus atskleidžia, ką Dievas rengia žmonijai. Karalius rengia vestuves savo Sūnui: tarp sužadėtinio Kristaus ir sužadėtinės Bažnyčios sudaroma meilės sandora. Apaštalas Paulius įžvelgė šį slėpiningą meilės ryšį krikščioniškoje santuokoje. Laikų pabaigos pokylis švenčiamas per kiekvieną Eucharistiją – bendruomenės meilės pokylį. Vargas, jei į šį pokylį verčia eiti tik įstatymas ar pareiga – juk čia turi būti naujai išgyvenama meilė. Įsteigdamas Eucharistiją, Kristus turi omenyje meilę, kur abipusiškai dovanojamasi. Ar tokia meilė gali likti be atliepo, ar atliepas gali būti tik lengvabūdiškas, banalus?
Nesuprantamas yra pakviestųjų abejingumas. Iki šių dienų tęsiasi kvietimo ir atmetimo istorija. Tai tebėra taip pat nesuprantama kaip anuomet. Kvietimas atmetamas, nes Bažnyčia turi trūkumų, vestuvių pokylis nelabai įdomus ir patrauklus. Žmonės nemyli Karaliaus ir jo Sūnaus, jie tik veikiausiai nenoromis sumoka savo mokesčius… Kam jie teikia pirmenybę? Savaitgalio pramogoms, darbui? Dėl „sąžinės ramybės“ kviesliai net nutildomi smurtu. Jėzaus klausytojams neabejotinai aišku: joks karalius negali pakęsti tokio nepagarbaus elgesio su savo pasiuntiniais. Izraelitai su kartėliu priėmė Jėzaus žodžius, kad jie neverti dangaus pokylio. „Pakviestieji“ krikščionys taip pat gali sulaukti tokios ištarmės.
Jei kas krikštu įsitraukia į dangaus Karalystės pokylį ir atsisėda prie stalo, tai dar nereiškia, kad bus išgelbėtas. Čia turimas omenyje vidinis drabužis, darantis žmogų tyrą, gražų, džiugų ir šventišką. Žmonės „be vestuvių drabužio“ įsiveržia į pokylį nepasirengę didžiam įvykiui. Savo kasdieniais drabužiais jie trikdo svečių draugiją ir šventišką nuotaiką, numenkina karalių ir jo pokylio reikšmę. Kvietimas į dangaus Karalystę yra kolektyvinis, tačiau pakviestųjų teismas individualus ir asmeniškas. Pats Karalius žvelgia į kiekvieno pasirengimą pokyliui.
Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-17.pdf