Kas gi iš žmonių be nuodėmės? Kas turi teisę teisti? Į šį klausimą mums atsako šv. Jonas: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Nuodėmė yra nuolatinis pavojus žmogui jo žemiškajame gyvenimo kelyje. Kiekvienas nusidedame, tik vienų blogybės išeina aikštėn, o kiti jas kaip įmanydami slepia. Tačiau Kristų kamantinėję Rašto aiškintojai ir fariziejai, atrodo, tai buvo užmiršę. Nuskambėjus Jėzaus žodžiams: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį“, fariziejai ir Rašto aiškintojai suprato, jog, kasę Jėzui duobę, dabar patys į ją gėdingai įkrito. Užmiršdami savo nuodėmes jie smarkiai suklydo. Tad nusprendė kuo greičiau pasišalinti, nes ką gali žinoti, o jeigu Jėzus sumanys ir jų slaptas nuodėmes paviešinti, kaip kad pasakė samarietei moteriai prie šulinio apie jos turėtus penkis vyrus. Todėl visų gerbiami Rašto žinovai ir fariziejai, pradedant nuo vyresniųjų, pasiskubino sprukti šalin, kol Jėzus, kuris permatė žmonių širdis, nepradėjo vardyti jų nuodėmių. Jeigu ne viešų, tai slaptų nuodėmių turėjo kiekvienas iš jų. Nusideda kiekvienas, net šventasis. Ir tobuliausioje bendruomenėje yra didesnių ar mažesnių nusidėjėlių. Ištisus dešimtmečius tobuliausia save laikiusi komunistinė visuomenė praregėjo ir nusimetė melo šydą, po kuriuo slėpėsi ne tik proletariato, bet ir tuometinės vyriausybės žiauriausi nusikaltimai. Neduok Dieve, jeigu ir šiandien būtų tokių Stalinų ir Berijų, kurie mielai nuteistų ir pasmerktų tūkstančius nekaltų žmonių, išbarstydami jų kaulus po Sibiro platybes, kad tik niekas neišduotų neteisingų teisėjų, o gyvieji nuodėmių liudininkai tylėtų įbauginti atskriejančių akmenų krušos.

Tuo metu Jėzus kažką rašė pirštu smėlyje. Jis tyčia rašė smėlyje, kad vėjas užneštų žodžius, kurių, anot rašytojo Džiovanio Papinio, žmonės nebūtų galėję be siaubo skaityti. Rašydamas smėlyje, Kristus galbūt mąstė apie išpuikusio fariziejaus ir nusižeminusio muitininko maldą šventykloje. Fariziejus meldėsi: „Dėkoju tau, Dieve, kad aš ne toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas.“ Už šitokią pilną puikybės, išdidumo ir kitų pasmerkimo maldą fariziejus grįžo namo neišklausytas. Viešpats teis ir mane, jeigu nesiliausiu, būdamas kaltas, teisti kitų.

Šiandieniame pasaulyje, pilname beatodairiško pasmerkimo ir teisimo, atleidimas ir atsiprašymas yra labai nepopuliarūs. Šiandien apstu tokių, kurie pamatę jaunuolį darant bloga, negalvoja, kaip jį pataisyti, kaip jam akis atverti, kad jaunuolis suprastų, jog bloga daro, tačiau skubiai ieško būdų, kaip jį į koloniją įgrūsti. O kolonijoje jaunuolis, deja, išmoks kur kas baisesnių dalykų, nei vogtas cigaretes rūkyti. Dažnai esame negailestingi ir netikime besimušančio į krūtinę ir prašančiojo pasigailėti nuoširdumu.

Būdami patys silpni, ropščiamės į teisėjo krasę. Ir sviedžiame akmenį į žmogaus širdį. Metame neįsigilinę, nepasvėrę aplinkybių, kurios žmogų galbūt stumte stūmė į nuodėmę. Mes visi esame solidariai atsakingi už savo brolių ir sesių kaltes. Visi, nuo pirmo iki paskutinio, esame kasdienių nusižengimų liudininkai ir dalyviai, nors dažnai už tai mūsų nenubaudžia. Ta moteris nebūtų sulaužiusi savo ištikimybės vyrui, jeigu kiti vyrai nebūtų jos gundę. Nebūtų nedorų moterų, jeigu visi vyrai mokėtų valdyti savo gašlumą.

Nuodėmė ir nusidėjėlis yra du skirtingi dalykai. Juos atskirti būtina, antraip krikščionybė išsigimtų arba į griežtą kategorišką visus teisiantį rigorizmą, kuris visur įžiūri nuodėmę, arba į paviršutiniškumą, kuris, pamiršdamas nuodėmės baisumą, į nuodėmes žiūri pro pirštus. Reikia smerkti nuodėmę ir mylėti nusidėjėlį – kas šito nepaisė ir užmiršo, tas Bažnyčios istorijoje paliko kruvinus pėdsakus, už kuriuos popiežius šv. Jonas Paulius II tiek kartų gailėdamasis atsiprašinėjo tautų ir religijų.

Jėzus niekam nenori leisti naudoti Dievo įsakymo broliui ir sesei pasmerkti, ypač kai smerkiantieji patys yra nusidėjėliai.

Mums visada turi kilti klausimas, kaip elgtis su nusidėjėliu. Štai apaštalas Petras, susinervinęs dėl dažnai patiriamų neteisybių, pritrūkęs kantrybės klausia Jėzų: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis nusikalsta? Ar iki 7 kartų?“ Tačiau Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau iki 7 kartų, bet iki 77 kartų.“

Elgesio su nusidėjėliais pavyzdį mums parodė Jėzus. Argi Išganytojas pasmerkė sugautą svetimaujant moterį? Ar atstūmė ir paspyrė prie jo kojų sukniubusią Magdaleną? Ar ne savo gailestingomis akimis pažvelgė į tris kartus jo išsigynusį Petrą? Net Judui tepasakė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų.“

Tiktai nekaltieji turėtų teisti. Bet žemėje nėra nekaltųjų, o jeigu per stebuklą ir būtų, jų gailestingumas būtų didesnis už norą teisti. „Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Jėzus pripažino, kad ši moteris padarė nuodėmę, tačiau jai atleisdamas jis paskatino ją atsiversti ir saugotis nuodėmių.

Dievas mato kiekvieno žmogaus širdį ir teisia žmogų pagal savąją dievišką širdį. Dievas žvelgia į žmogų, kad jį išgelbėtų ir pagydytų, tuo atkurdamas žmoguje Dievo paveikslą. Dievas nori nuodėmių atleidimu atkurti žmogaus orumą, garbę, gyvenimą. „Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties Dievo žodis, – nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo nuodėmių kelio ir gyventų“ (Ez 33, 11).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-02.pdf