Kūdikystėje mes visi esame lygūs. Vėliau gauname pilietybę, perimame papročius ir tradicijas. Tačiau kūdikiai yra vienodi. Tas pats galioja kančiai ir mirčiai. Skausmą jaučiame vienodai visi, nepaisant rasės ir tautybės. Ir mirtis užmerkia akis visiems, kad ir kas tu būtum.

Mesijinė Kristaus karalystė apsireiškia karaliaus Erodo valdose. Kristus apie savo karaliavimą kalba kančios akivaizdoje. Erodas karaliauja rodydamas savo turtus ir valdžią. Trys išminčiai iš Rytų įvaro baimės šio pasaulio karaliui drąsiai klausdami: „Kur yra gimusis žydų karalius?“ „Kas tas kūdikis, kuris atrodo lygiai kaip ir visi kiti kūdikiai?“

Mums, XXI amžiaus žmonėms, atrodo labai keista: kaip galima garbinti vos gimusį vaiką kaip Dievą? Štai čia ir yra visa krikščionybės esmė, tikėjimo slėpinys – Dievo įsikūnijimas. Būti krikščioniu reiškia pripažinti Dievu Betliejaus kūdikį, kartu pripažįstant Jį žmogumi, kuris miršta ant kryžius. Nusilenkdami ir pagarbindami dangiškąjį Kūdikėlį Jėzų, trys išminčiai nusilenkė ir žmogiškosios prigimties kūdikiui – tuo pažymėdami žmogaus gyvybės šventumą ir neliečiamumą. Kai išminčiai iš Rašto mokytojų sužinojo, kur gimęs Atpirkėjas, jie iš Jeruzalės iškeliavo į Betliejų. Po daugybės jų tikėjimo bei pasitikėjimo bandymų atėjo pagaliau didžiausias – jie išvydo tą menką namą ir silpną Vaikelį. Vadinasi, štai toks Mesijas? Argi negalėjo kilti pagunda nusivylus grįžti namo, net nepagarbinus tokio mesijo? Be ypatingo Dievo apšvietimo taip ir būtų buvę; todėl šv. Bernardas kreipiasi į tris karalius klausdamas: „Ką jūs darot, magai, ką darot? Jūs lenkiatės Kūdikiui; Kūdikiui prastoj lūšnoj; Kūdikiui, suvystytam suplyšusiais vystyklais? Gal tai – Dievas? Bet juk Dievas gyvena savo šventykloje; Viešpats turi savo sostą danguje, o jūs ieškote Jo menkame tvartely, motinos prieglobsty? – Ką jūs darot, kad aukso atnešėt? Vadinasi, tas Vaikelis yra Karalius? Betgi kur yra Jo pilis, sostas? Kur dvariškiai? O gal tas tvartas – Jo karališka pilis, prakartėlis – sostas, Juozapas su Marija – dvariškiai? Kokie neišmintingi besą tie išminčiai, kad jie lenkiasi vaikui, tokiam mažam, silpnam ir neturtingam!.. Taip, jie pasidarė kvailiai, kad būtų tikrai išmintingi.“

Panašų, kaip aniems išminčiams, bandymą mums Viešpats pateikia Eucharistijos sakramente. Čia irgi iš pažiūros nė žymės, kad galėtų būti Dievo didybė. Bet Dievas apšviečia mūsų tamsybę ir paveikia atkaklią mūsų valią taip, kad mes nuolankiai ir mielai tikime. Taigi, jei užpuola abejonės, ar Kristus yra Dievas ir ar jis yra Eucharistijoje, bėk pas Dievą ir melsk: „Dieve, sustiprink mano tikėjimą!“

Kokios įdomios dvi Kūdikėlį Jėzų lankančių asmenų grupės: piemenys ir išminčiai. Kas yra bendro tarp šių, iš pirmo žvilgsnio labai priešingų žmonių grupių? Piemenys: nemokyti, paprasti, neturtingi pamaldūs visuomenės žemiausio sluoksnio žmonės. Išminčiai: mokyti, apsiskaitę, turtingi visuomenės viršūnių atstovai. Bendra tarp jų yra nusižeminimas, nuoširdus tiesos ieškojimas. Tai geros valios žmonės. Jie visi nusilenkę pagarbino Dangaus Kūdikį. Bendra paprastumui ir išmintingumui yra nusižeminimas ir kuklumas. Tikras išminčius yra tas, kuris nusižeminęs supranta, kad nepriklausomai nuo visų jo žinių Dieviškoji Išmintis lieka neišsemiama paslaptis. Jei netikiu Dievo buvimu, esu tik mažytis, bereikšmis ratelis milžiniškoje pasaulio mašinoje, tik menkutė atomų sankaupa visatoje. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Todėl atitrūkti nuo Dievo – tai atsiriboti nuo savo pirmavaizdžio. Mūsų gyvenime yra daug ženklų, liudijančių Dievo buvimą. Tai lyg žvaigždės tamsioje naktyje, padedančios mums surasti tikėjimą.

Jonas Paulius II savo enciklikoje Fides et ratio rašo: „Žmogus iš prigimties ieško tiesos. Jo ieškojimai krypsta į gilesnę tiesą, kuri galėtų jam nurodyti gyvenimo prasmę; žmogus yra ieškojimo kelyje. Ieško tiesos arba asmens, į kurio rankas galėtų atsiduoti.“ Kiekvienos kartos žmonės ieško amžinųjų tiesų. Todėl svarsto, kokia žvaigžde sekti. Šiandieniam žmogui tikėjimo žvaigždė yra Evangelija. Kiekvienas krikščionis, kuris evangelizuoja ir savo gyvenimu liudija Jėzaus meilę, yra žvaigždė Dievo ieškantiems žmonėms. Kiek žmonių gyvena dvasinėje naktyje. Ar Dievas egzistuoja? Jeigu egzistuoja, tai kokiu būdu? Kokią reikšmę aš skiriu Dievui? Nuo tos dienos, kai kunigas į mūsų rankas įdėjo Krikšto žvakę, gavome pareigą virsti Kalėdų žvaigžde, rodančia tikėjimą artimiesiems, draugams, kaimynams, kolegoms.

Tačiau išpuikę žmonės mano, kad jie viską žino, viską moka. Jie Dievo neieško, jiems Jo nereikia. „Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“, – sako apaštalas Petras (1 Pt 5, 5). Į ką mes labiau panašūs? Į piemenis, išminčius ar į Erodą? Iš išminčių mokomės uolaus tiesos bei prasmės ieškojimo. Svarbiausia, kad žmonės trokštų sutikti Kristų, kaip Trys Karaliai ieškoti Tiesos ir To, kuris padaro žmogaus gyvenimą prasmingą, To, kuris pats yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Nors Kristus atėjo į žemę nusižeminęs ir slapčia, mažame Betliejaus tvartelyje, karalius Erodas tai išgirdęs apstulbo, o su juo ir visa Jeruzalė. Erodas susijaudino ir išsigando, kadangi Betliejaus kūdikis, kurio ieško išminčiai, jam yra konkurentas. Žydų vyresniesiems ir Jeruzalės gyventojams, pamiršusiems tikrąją pranašysčių apie Mesiją prasmę, Jėzus yra jų stabilaus gyvenimo drumstėjas. Teisus buvo apaštalas Jonas apie Jėzų sakydamas: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Ne be reikalo Jėzus verkė Jeruzalės: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę!“ (Lk 19, 44). Visoje žmonijos istorijoje šis priešiškumas, dviveidiškumas ir paviršutiniškumas atskleidžia pasaulio reakciją į dvasinius dalykus ir tikrąsias vertybes. Mes patys neretai būname religijos praktikavimo atžvilgiu lyg apstulbusi Jeruzalė: neryžtingi ir priešiški. Kažkas labai subtiliai pastebėjo: „Visuomet taip buvo ir bus. Pasaulio galiūnai pakenčia religijas ir jų atstovus tol, kol jie pamaldžiai atlieka savo kulto apeigas, palaikydami visuomenėje gerus papročius. Bet pamėgintų jie kištis į esamą visuomeninę santvarką, pamėgintų imtis opių socialinių klausimų sprendimo…“

Rytų išminčiai – Kasparas, Melchijoras ir Baltazaras – gimusiam Karaliui padovanojo aukso, brangiausio anų laikų metalo, kuris reiškia karališką valdžią. Mūsų meilė jam teatstoja karališkąjį auksą. Jų smilkalai buvo vartojami dieviškai pagarbai išreikšti ir simbolizavo Jėzaus Kristaus dievybę. Mūsų maldos, plaukiančios iš gyvo tikėjimo, tekyla aukštyn jo garbei kaip kvapus smilkalas. Mira vartota žmogaus kūnui balzamuoti, apsaugoti nuo suirimo. Ji simbolizavo Kristaus žmogiškąją prigimtį. Mūsų mira tebūna mūsų vargai, darbas ir kančios, ištikimai žengiant Dievo ir Bažnyčios įsakymų keliais.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-12.pdf