Leistų man – tuojau padaryčiau tvarką! Ne kartą tenka išgirsti tokią poziciją. Tvarką Jėzaus Kristaus gyvenime norėjo padaryti ir apaštalas Petras. Jis patarinėja Jėzui Kristui – Mesijui, Dievui! Ne jis vienas. Net ir tvirto tikėjimo žmonės linkę analizuoti Dievo veiklą ir, neabejodami savo kompetentingumu, patarti, kaip Jis turėtų veikti.

Ne vienas iš mūsų esame pagalvojęs – Dievas yra meilė, o aplink mus tiek daug skausmo, kančios, beprasmių mirčių ir žūčių. Dievas yra taikos nešėjas, o pasaulyje nesiliauja įvairiausi karai. Dievas yra gydanti meilė, tačiau kiek mums brangių, svarbių, jaunų žmonių ar net kūdikių miršta nuo įvairiausių nepagydomų sunkių ligų. Būtume mes Dievo vietoje – tikrai padarytume tvarką arba bent jau Jam atitinkamai patartume. Taip yra todėl, kad mes vis mąstome „ne apie tai, kas Dievo, bet apie tai, kas žmonių“ (plg. Mt 16, 23). Rūpime mes patys sau. Kol galiu gyventi ramiai ir saugiai, gal Dievui ir neturiu kokių nors didelių priekaištų, tačiau vos tik ištinka kas nors netikėto ir nelengvo, tuojau klausiu – kodėl Dieve? Kodėl man? Argi taip galima su manimi elgtis?

Apaštalas Petras taip pat buvo susirūpinęs savimi. Kol Mokytojas kartu – ramu, juk buvo bendra kasa, žmonės renkasi miniomis, duona padauginama, audros nuraminamos, uošvė pagydyta ir dar daug kitų privalumų. Gyvenimas pasidaro sudėtingas, kai Mesijas prabyla, kad juos paliks. Juk tokiu savo elgesiu akivaizdžiai sukels jam ir kitiems apaštalams pavojų. Na jau ne, to tai jau nebus. Argi negana, kad jie paliko savo namus, ūkius, vaikus, turtą, o dabar dar kalbama ir apie gyvybės paaukojimą. Taip negali atsitikti. Apaštalai, tarp jų ir Petras, projektavo savo gyvenimą, kai bus atkurta Izraelio karalystė ir jiems priklausys neprastos privilegijos, nes jie seka būsimuoju Karaliumi. Ir staiga – Jis bus nužudytas, o tai reiškia, kad viskas prarasta, ne, to negali būti!

Deja, mūsų projektai ne Jo projektai, o Jo projektai – ne mūsų. Gyvybė dėl kilnaus tikslo aukojama nuolat: juk gimdanti moteris gali gyvybę prarasti dėl naujagimio, gydytojas gali užsikrėsti sunkia, nepagydoma liga, gydydamas ligonį, viešojo transporto vairuotojas bet kada patekti į avariją ir žūti – daugybė pavyzdžių iš mūsų kasdieninio gyvenimo. Gyvybės kaina visada akivaizdžiai svarbi kuriant gyvenimą ir santykius su kitais žmonėmis. Dievas yra teisingumas – atlyginantis Dievas. Kas nebijo aukotis dėl Dievo reikalų, to Jis niekada nepaliks. Kas vykdo Dievo valią, pasitiki Juo ir nesiima patarinėti Jam ar padaryti tvarką pasaulyje. Svarbu išgelbėti savo gyvybę Dangaus Karalystei, o, anot apaštalo Pauliaus, mes pateksime ten tik per daugelį vargų. Už tuos vargus mums tikrai bus atlyginta, nes Jis atlygins kiekvienam asmeniškai, pagal mūsų elgesį (plg. Mt 16, 27).

Pasirodo, žmogus, kuris kliaujasi tik Dievu ir Jo teisingumu, visada yra laimėtojas, nors, pasaulio akimis žiūrint, taip ir neatrodo. Vieną iš tokių pavyzdžių turime šiais metais palaimintuoju paskelbtą arkivyskupą kankinį Teofilių Matulionį. Jo nesugundė žemiškieji gėriai, jis pasikliovė Viešpačiu, ir štai atlygis su kaupu – jis palaimintasis, kad šiandien galėtų padėti mums atiduoti save didesnei Dievo garbei. Nesaugokime savo gyvybės dėl savęs pačių – ji mums nepriklauso. Leiskime savo gyvenimą perkeisti Jam, kad mus panaudotų savo užmojams įgyvendinti, ir mes tikrai neprarasime už tai mums priklausančio atlygio. Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-07.pdf