Ne maldų gausa atveria Dangaus Karalystę

Šio sekmadienio Evangelija nori priminti mums skirtą Jėzaus perspėjimą, jog „ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“. Kalbama apie išganymą. Apie tai, kaip Jėzus smalsiam klausėjui apie išgelbėtųjų amžinajam gyvenimui skaičių atsako palyginimu apie ankštus vartus. Savo atsakymu Išganytojas nori sugriauti Izraelio tautiečių pasitikėjimą, jis sako, kad norint būti išganytam, neužtenka priklausyti Dievo išrinktajai tautai. Kristus nori, jog viso pasaulio žmonės suprastų išganymo visuotinumą. Kristaus karalystės bendruomenėje bus įvairių ekonominių ir socialinių sluoksnių, skirtingų politinių ir religinių pažiūrų ir įvairių kultūrų žmonių. Šiandien pasaulio žmonija labai susiskaldžiusi: neoliberalusis kapitalizmas, sukūręs ekonominę imperiją, daugelį žmonių nurašo kaip nenaudingus, kadangi jie neduoda produkcijos. Žmogaus vertė yra nukritusi žemiau už pinigo vertę. Žmogus, kovojantis už socialinį teisingumą, dažnai turi kentėti pažeminimus ir skurdą. Gailestingumas ir nusižeminimas tampa šiandieninei visuomenei atgyvenusiu reiškiniu.

Visose epochose žmonija buvo susirūpinusi išganymu, amžinuoju gyvenimu, visu tuo, kas yra anapus mirties. Vieni linkę tikėti savo gyvenimo pasikartojimu – reinkarnacija. Kiti galvoja, jog išganymui užteks griežto savo religinių pareigų vykdymo. Treti mano, jog tik jų vienų Bažnyčioje yra išganymas, o visos kitos yra pasmerktos.

Tačiau Jėzus nori, kad žmonija suprastų, jog išganymas nėra priimamas pasyviai. Tikrasis žmogus negali valgyti ir gerti nesuprasdamas, dėl ko jis gyvena, koks gyvenimo tikslas. Kiekvienas žmogus turi stengtis eiti tokiu prasmingu gyvenimo keliu, kuris veda į susitikimą ir draugystę su Dievu. Dievas pirmas parodo iniciatyvą, o žmogui reikia būti pasiruošusiam ją priimti. Išganymui neužtenka vien tik religinių pareigų atlikimo. Visų pirma reikia vykdyti Dievo valią, laikytis jo įsakymų. Žmogui būtina egzaminuoti visas savo gyvenimo sritis visomis plotmėmis ir stebėti, ar jos yra orientuotos į Dievą. Jeigu žmogaus dešinė ranka yra Dievo saujoje, bet kairėje rankoje jis tvirtai laiko puikybę, garbės troškimą, gobšumą ir kitas ydas, toks žmogus negali abiem rankomis apkabinti dangiškojo Tėvo valios. Jis yra panašus į mažą vaiką, kuris, už vienos rankos vedamas tėvo, kitoje rankoje traukia žaislinę mašinėlę, žiūrėdamas, ne kur jį veda tėvas, bet kur rieda jo mašinėlė. Vaikas tėvu visiškai nesidomi.

Išganymas nėra kažkokia išimtinė religinių judėjimų teisė nei esančių Bažnyčioje, nei nuo jos atsiskyrusių. Išganymas yra atviras visai žmonijai. Svarbu suprasti, jog tai priklauso nuo Dievo valios, nes Jis yra išganymo teikėjas. Negalėsime augti stiebdamiesi į Viešpatį, jeigu mus stelbs turtų godumo, valdžios ir garbės troškimo piktžolės.

Štai kodėl Kristus moko savo klausytojus, idant šie stengtųsi prisiimti sunkų išganymo kelią, vadinamuosius ankštus teisingumo vartus. Niekas neišsigelbės, jeigu nesidalys su Kristumi tuo pačiu stalu ir tuo pačiu gyvenimu. Žmonijos išganymas priklauso nuo gailestingumo parodymo nuskriaustam ir vargo suspaustam žmogui. Ne maldų gausa atveria Dangaus Karalystę, ne meditacijų valandos, ne pasninkai ir ne dvasiniai traktatai, o meilės įsakymo vykdymas. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Šiandien daug yra tokių, kurie per pamokslus ir konferencijas skelbia ir nurodinėja lengvus išganymo kelius. Jie sušvelnina Jėzaus žodžius pritaikydami juos saviems klaidingiems teologiniams įsitikinimams. Jie apgauna žmones savo demonstratyviu švelnumu ir meilikavimu. Jais patikėjusieji džiaugiasi atradę tikrąjį „tikėjimą“. Tiki, jog tikra Bažnyčia ir tikras tikėjimas yra tas, kurio pamokslininkai be paliovos šypsosi ir meilikauja. Koks naivus tikėjimo pakeitimas! Argi kas tiki, jog geros ir kokybiškos prekės priklauso nuo besišypsančio, mandagaus pardavėjo ar prekybos agento?

Išganymui laimėti neužtenka būti krikščioniu, reikia ir krikščioniškai elgtis ir gyventi. Išganymas – Dievo iniciatyva ir žmogaus užduotis. Žmogus vienas pats negali išsigelbėti: nes tik Dievas išgelbsti. Bet Dievas išganymo neprimeta. Ne žmogus, bet Dievas yra išganymo iniciatorius, tačiau pasinaudoti išganymo dovana yra jau žmogaus užduotis. Visa Evangelija ir yra mokymas, kaip pasinaudoti Dievo mums aukojamu išganymu. Dievo iniciatyva suteikia žmogui drąsos ir vilties pasinaudoti išganymo vaisiais.

Idant būtum išganytas, neužtenka šaukti „Viešpatie, Viešpatie“, bet visų pirma būtina vykdyti Dievo valią. Tad Dievo akivaizdoje nieko nereiškia privilegijos, turtai ar galios; vertę turi tikėjimas, viltis ir meilė; vertę turi nusižeminimas, nes siauri vartai yra ir kartu žemi vartai, pro kuriuos save aukštinantys niekada nepralenda. Siauri vartai, nes sekdami Kristų, mes turime nešti savo gyvenimo kryžių ir per Getsemanės sodą, ir į Golgotos kalną. Kitokių vartų į Prisikėlimo vaišes amžinybėje nėra. Ir pats Kristus perėjo pro kančios ir mirties vartus. Kristaus auka ant kryžiaus altoriaus yra pasaulio žmonių vienybės centras. Kristus mus atpirko ir todėl ne mes renkamės išganymo kelius, bet pats Jėzus nurodo, koks teisingas kelias veda pas jį.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-07.pdf