Apaštalui Pauliui kryžiaus įvykis yra pagrindinis skelbimo turinys. Tai yra Evangelijos centras ir svarbiausias argumentas prieš priešininkus. Kryžiuje jis įžvelgia savo apaštalavimo ir apskritai buvimo prasmę Dievo akivaizdoje. Paties apaštalo asmens vertumas ar nevertumas taip pat lemiamas kryžiaus: „Aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi.“ Kristaus kryžius atveria Dievo ir žmogaus santykiuose visiškai naują etapą ir buvimo galimybę, kurią Paulius vadina „nauju kūriniu“. Apibendrinant galima sakyti, kad kryžiaus įvykis reiškia naują kūrinį.

Kalbėdami apie kryžių, neturime jo nupiginti vien skųsdamiesi kitų blogybėmis. Tuomet kalbos apie kasdienį kryžių taptų išsisukinėjimu norint pateisinti savo silpnybes ar neveiklumą. Kryžiaus nešimas nereiškia atpalaidavimo nuo atsakomybės. Kristaus kryžius moko blaiviai vertinti pasaulį, ne vien gražią įvairovę, bet ir tuštybės bei nuodėmės pavojus.

Nereikia tyčia ieškoti kančios. Priimdami savo kūno, proto, sveikatos ribotumus neturime ieškoti papildomų kentėjimų. Pasninku ar apsimarinimais siekiame ne kančios, o gilesnio santykio su Dievu ir tikresnio asmenybės išsiskleidimo. Siekiame apstesnio gyvenimo. Mes atsisakome vieno daikto, kad gautume kažką geresnio. Norime ne mirties, bet gyvenimo.

Po kryžiaus įvykio klausimas dėl apipjaustymo ar neapipjaustymo lieka tik istorinis epizodas. Diskusija dėl apipjaustymo vyko apaštalams susirinkus į pirmąjį Bažnyčios susirinkimą Jeruzalėje. Primindamas ją apaštalas Paulius sako, kad svarbiausia ne religiniai disputai, bet „naujas kūrinys“. Religija nėra savitikslis. Dievas, apsireiškęs Kristuje, žmogui viską pasakė. Kristus apreiškia žmogaus galutinį pašaukimą ir gyvenimo tikslą.

Prisimindami apaštalo Pauliaus žodžius apie naują kūrinį, apmąstome šiandienos Evangeliją, pasakojančią apie mokinių pasiuntimą skelbti, jog prisiartino Dievo karalystė. Ta Dievo karalystė yra pats Jėzus Kristus ir kiekvienam žmogui duota galimybė būti Kristuje. Dievo karalystė prasideda kiekvieno širdyje apsisprendus sekti Jėzų. Evangelijos sprendimas nėra įtikinėjimas religijos teisingumu, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, apipjaustymo ar neapipjaustymo svarba. Siekinys – naujasis žmogus, kuriuo tampame priėmę Evangeliją. Benediktas XVI savo knygoje „Jėzus iš Nazareto“ rašo, kad Dievo karalystės tema driekiasi per visą Jėzaus skelbimą. Remdamasis Bažnyčios tėvais, jis išskleidžia tris šios sąvokos prasmės matmenis. Pirmiausia Karalystė – tai pats Kristus. Antra, Dievo karalystė nėra geografinė vieta, ji yra žmogaus viduje, mumyse. Trečias požiūris sieja Dievo karalystę ir Bažnyčią. Kalbėdamas apie Dievo karalystę Jėzus skelbia gyvąjį Dievą, dabar veikiantį ir viešpataujantį pasaulyje.

Šią žinią mokiniai turi skelbti visiems sutiktiesiems. Vieniems tai bus paguoda ir palaiminimas, o kitiems – įspėjimas ir teismo pažadas. Jėzus pažadėjo, kad mokinius priims tie, kurie verti ramybės. Tai atviri ir pasirengę priimti išganymą žmonės. Jiems prisiartinusi Karalystė yra vilties versmė – panašiai kaip vargdieniams, kuriems skirti Kalno palaiminimai.

Jėzus pasiuntė septyniasdešimt du mokinius. Pasak Pradžios knygos, tiek buvo tautų, todėl šie žodžiai reiškia, kad mokiniai buvo pasiųsti į visas tautas. Mokiniai siunčiami tarsi avinėliai tarp vilkų. Avys ganosi kaimenėje ir yra visiškai priklausomos nuo ganytojo. Avis negali diktatoriškai primesti savo idėjų kitiems. Vilkai jos nesiklausys. Avis bus išgirsta tik saviškių. Štai kodėl ramybė priimama ramybės vaikų.

Savo kelionėje mokiniai sutinka ir tokių žmonių, kurie nenori jų priimti. Ir jiems Dievo karalystė yra „čia pat“, tačiau jie nenori naudotis jos gėriu. Ne todėl, kad kažkas jiems trukdo, bet kad patys nuo to užsidaro. Jėzus liepia mokiniams neturėti su tokiais žmonėmis nieko bendra, netgi nusikratyti dulkes nuo kojų.

Viešpats pasiunčia 72 mokinius, negana to, liepia melsti pjūties šeimininką atsiųsti dar daugiau darbininkų. Svarbu tai, kad Viešpats pats paskiria ir pasiunčia skelbti Karalystės. Evangelizacija neužsiima savo nuožiūra susigalvojęs žmogus. Nepakanka norėti skelbti, reikia, kad būtum Viešpaties pasiųstas. Biblijoje Viešpats visada panašiai veikia, ypač pašaukdamas pranašus (plg. Jer 1, 5–7). Natūralu džiaugtis laimėjimais: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo.“ Jei negalime didžiuotis tokiais ypatingais ženklais, bandome išreikšti veiklos rezultatus bent nuveiktų darbų ar patarnavimų kiekiu. Viešpaties akivaizdoje teisėta pasidžiaugti gerais darbais. Tačiau Jėzus dar kartą atkreipia dėmesį į esminį dalyką: mūsų būtis, sykiu ir veiklos rezultatai yra Dievo rankose: „Jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje.“ Išganymas dovanojamas ne dėl nuveiktų darbų. Džiaugiamės, kad esame „naujas kūrinys“.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-11.pdf