Ketvirto gavėnios sekmadienio Evangelijos skaitinyje girdime ištrauką iš Jėzaus ir Nikodemo pokalbio nakties metu (plg. Jn 3, 2). Nikodemo, aukščiausios žydų tarybos nario, atėjimas pas Jėzų slapčia naktį rodo netikėjimo ir nežinios tamsą. Tačiau šioje aplinkoje blyksteli vienas gražiausių ir labiausiai paguodžiančių Biblijos sakinių: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” Čia – visos Evangelijos santrauka. „Nėra svarbu, ar egzistuoja Dievas; svarbu žinoti, ar yra meilė”, – rašė danų filosofas Sorenas Kierkegaardas († 1855). Ir Šventasis Raštas tai patvirtina: Dievas yra meilė (plg. Jn 13, 1; Rom 5, 8; 1 Jn 4, 8. 16).

Kaip žinome, tas Tėvo „atidavė“ patyrė dramatišką raidą, atvedusią iki Sūnaus aukos ant kryžiaus. Visas Jėzaus gyvenimas yra Dievo meilės iškalbus ženklas, tačiau ypatingu būdu jis atsiskleidžia jo mirtyje. Kryžiuje Dievas atsigręžia prieš save patį, atiduodamas save, kad pakeltų ir išgelbėtų žmogų, – tai pati didžiausia meilė. Išminties knyga, komentuodama Mozės dykumoje iškeltą varinį žaltį (plg. Sk 21, 4–9), rašo: „Juk kas gręždavosi jo link, būdavo išgelbėtas ne per daiktą, į kurį žvelgė, bet per tave, visų Gelbėtoją“ (Išm 16, 7). Tik Dievas gali būti tikrojo išgelbėjimo autorius, nes, kas mato Jėzų, iškeltą ant kryžiaus, tas mato Tėvą (plg. Jn 14, 8–11). Tad kryžius yra galutinis ženklas, duotas mums, kad suprastume Dievo ir žmogaus tiesą: visi esame sukurti ir atpirkti Dievo, kuris iš begalinės meilės paaukojo savo vienatinį Sūnų. Kai Jėzus bus „iškeltas“ – tai nuoroda ne tik į besiartinančią kryžiaus kančią, bet ir į jo išaukštinimą. Mat graikų kalbos žodis „iškeltas“ turi dvi reikšmes: fizinį pakylėjimą nuo žemės – nukryžiavimo atveju ir dvasinį pakylėjimą, pagerbimą, išaukštinimą – prisikėlimo atveju.

Naktinio pokalbio kontekste aptinkame ir kitą įdomų sakinį: „Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą.” Nūnai susidaro įspūdis, kad šie žodžiai jau nebeatitinka tikrovės. Juk nemaža visuomenės dalis atlieka niekšiškus darbelius, meluoja į akis, skelbia ir praktikuoja neapykantą ar palaidumą visiškoje dienos šviesoje – netgi stengiamasi kuo labiau atkreipti visuomenės dėmesį. Kaip niekada anksčiau, šiandien blogis yra viešai demonstruojamas, publikuojamas, reklamuojamas. Jis ne tik pateisinamas, bet netgi aukštinamas ir garbinamas. Kabodamas ant kryžiaus, Jėzus meldė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro” (Lk 23, 34). Šiandien greičiausiai jis melstųsi šiek tiek kitaip: „Tėve, atleisk jiems, nes jie žino, ką daro, ir vis tiek daro.”

Gretimi Evangelijos žodžiai – „O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą” – šiandien irgi skamba prieštaringai, nes drovumas ir gėda persikėlė į gėrio, garbingumo, ištikimybės, dosnumo pusę. Tiems, kurie rimtai žvelgia į Evangeliją arba nori likti ištikimi savo idealams, paprastai nebėra vietos šiuolaikinėje visuomenėje. Gėris paprasčiausiai ignoruojamas, nes yra neįdomus, nesensacingas, nepelningas. Atrodo, kad tamsa ir tyla, bet ne šviesa apgaubia tiesos, gėrio ir skaidrumo blykstelėjimus. Gyvename Jėzaus žodžių vulgaraus iškraipymo laikmečiu: iš vienos pusės – įtartinas, cenzūruotas, išjuoktas ir pasmerktas tamsai gėris, iš kitos pusės – pagerbtas ir išaukštintas blogis.

O ir mūsų krikščioniškoje bei bažnytinėje aplinkoje ne visada yra šviesu. Taip, šviesa kviečiama, bet tik tada, kai reikia iškelti priešo, kaimyno ar brolio blogus darbelius. Šviesos nebijoma, kai reikia raustis kito asmeniniame gyvenime. Aiškumas, skaidrumas yra dažniausiai skirtas kitiems. Sunkiai pripažįstame savo neteisybę. Dievo žodis visų pirma skirtas mano, o ne kito nuodėmei apšviesti. Jeigu noriu atskleisti Dievo atleidimo plotį, turiu leisti Dievo žodžiui pirmiausia pažvelgti į mane. Beje, nuodėmė šiandien irgi skirtingai suprantama. Todėl krikščionį turėtų dominti ne daugumos ar banalių masinės informacijos priemonių nuomonė apie nuodėmę, – kaip matome šiandien ten karaliauja liberalaus mąstymo apverstas vaizdas, – bet Dievo požiūris į nuodėmę.

Kai žmogus pripažįsta savo klaidas ir kvailybes ir jomis nesididžiuoja, Dievas įžengia į jo širdį, apreikšdamas savo begalinę meilę. Juk Dievo žodis, tapęs kūnu, neapsiriboja vien tik žmogaus nuodėmės atskleidimu, kad tą žmogų nuteistų ir pasmerktų, bet, greičiau priešingai, kad jį sutaikintų ir išlaisvintų: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.”

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-02.pdf