Kristaus krikštas buvo kitoks negu mūsų. Krikštas Jordane nebuvo sakramentas, nes tikrasis Dievo sakramentas – krikšto priėmėjas Jėzus, tikras regimas žmogus ir drauge neregimas Dievas. Vanduo negalėjo pašventinti to, kuris vienintelis šventas, o pats vanduo todėl, kad į jį įžengė Jėzus, tapo pašventinimo ženklu. Tačiau krikštas Jordane ypač reikšmingas momentas Jėzaus ir Bažnyčios gyvenime.

Šį ypatingą momentą akcentavo apaštalai, rinkdamiesi į savo būrį iš drauge vaikščiojusių vyrų, „pradedant Jono krikštu ir baigiant Jėzaus iš mūsų paėmimu“ (Apd 1, 22). Kai Kornelijaus namuose Petras kalbėjo apie Dievo išganymo planą, jo atskaitos taškas buvo būtent Jono krikštas (Apd 10, 37).

Kristaus krikšto įvykis turi keturis aspektus. Priimdamas krikštą Viešpats Jėzus nusižemina prieš Joną Krikštytoją. Šis nusižeminimas siejasi su Kalėdų įvykiu – Įsikūnijimo slėpiniu. Dievo Sūnus nusižemino tiek, kad gimė tvarte. Jis nusižemino priimdamas Jono krikštą, pats būdamas be nuodėmės. Antrasis dalykas – Sūnui suteikiama Dvasios galybė vykdyti Tėvo misiją. Šis krikšto aspektas ypač pabrėžiamas Rytų Bažnyčioje. Trečia, Viešpats priima misiją kentėti dėl mūsų. Raktas yra pirmasis skaitinys iš Izaijo knygos, Viešpaties tarno giesmės.

Ketvirtoji įžvalga: Viešpats solidarizuojasi su norinčiais perkeisti pasaulį, kuris Jono Krikštytojo laikais irgi buvo pilnas žiaurumo, išnaudojimo, smurto. Tie žmonės taip pat norėjo pokyčių, tačiau kokia buvo jų taktika? Jie atgailavo dėl savo nuodėmių, pripažino, kad pasaulis nepagerės, jei jie patys nepasikeis. Jėzus solidariai prisijungė prie jų. Ramybės nešėjas priėmė Jono krikštą, nes taip pat norėjo, kad pasaulis būtų perkeistas. Pagal Naujosios Sandoros tvarką su priešais turime kovoti meile. Nebegalioja dėsnis „akis už akį“. Jėzus ragina melstis už priešus.

Klausimas, kodėl Jėzus leidosi krikštijamas, visada rūpėjo krikščionims. Jėzus savo krikštu patvirtino Jono Krikštytojo raginimą atsiversti. Tai Jono Krikštytojo darbo tąsa ir drauge nauja pradžia.

Krikštas yra tarsi visą Jėzaus gyvenimą apibendrinantis įvaizdis: pasinėrimas ir iškilimas. Nuolankus ir klusnus Jėzus nusižemina, permaldavimo ženklan priimdamas visų žmonių nuodėmes. Iškylantį iš vandens jį pasitinka Tėvas patvirtinančiais ir pašlovinančiais žodžiais. Krikštu nurodomas išganingas Jėzaus mirties ir prisikėlimo įvykis. Suvokti Kristaus krikšto slėpinį padeda himnas iš Laiško filipiečiams 2, 7– 11. Tėvo tariami pripažinimo ir patvirtinimo žodžiai Sūnui po krikšto drauge yra dėkingumo išraiška dėl Sūnaus paklusnumo.

Net ir Jėzus negali savęs pakrikštyti. Jis priima savo misiją iš Tėvo, taip pat yra pirmiausia Dvasios gavėjas, o tik po to ir per tai gali krikštyti Šventąja Dvasia.

Evangelistas Morkus rašo, kad Jėzus po krikšto matė ir girdėjo Dievo apreiškimą. Tuo Morkus nenori paneigti kitų evangelistų pasakojimų, pagal kuriuos Jonas ir prie Jordano buvę žmonės taip pat girdėjo ir matė Tėvo apsireiškimą. Evangelistas Morkus pabrėžia, kad Jėzus ypatingu būdu suvokia tai, ką sako Tėvas, nes Tėvo žodžiai skiriami pirmiausia jam. Šio įvykio pagrindiniai veikėjai yra Dievas ir jo Mesijas.

Jėzaus nuolankus klusnumas tarsi perplėšia dangaus tylą. Atsiveria dangus ir prabyla iki tol slaptoje buvęs Dievas. Viešpats apreiškia savo slėpinį ir atskleidžia savo maloningumą. Šiame slėpiningame vyksme galime įžvelgti Trejetą: apsireiškiantis, Dvasią siunčiantis ir bylojantis Tėvas; iš nuolankaus nusižeminimo kylantis ir pripažįstamas Sūnus ir save dovanojanti Dievo Dvasia.

Ant Jėzaus nužengė Dievo Dvasia ir jį pripildė. Dvasios galia daro jį Dievo pateptuoju Mesiju. Jam pavedamas pasaulio pašventinimo ir išganymo darbas ir suteikiama galia tą darbą vykdyti. Dvasios pasirodymas regimu pavidalu vienaprasmiškai rodo tą, apie kurį kalba balsas iš dangaus. Nurodantis gestas aiškiai byloja, kad čia turimas omenyje ne Jonas Krikštytojas. Jėzaus misija yra įkvėpta Šventosios Dvasios ir tik per Šventąją Dvasią gali būti atpažįstama. Vien tik moksliniais, istoriniais, sociologiniais ar psichologiniais argumentais jos neįmanoma pagrįsti. Dvasios krikštas yra Jėzaus gyvenimo užduotis ir drauge įteisinimas.

Pasak evangelisto Morkaus, iš dangaus pasigirdo balsas. Žodžiai: „Tu mano mylimasis Sūnus“ nurodo, jog kalbantysis yra Tėvas. Šie žodžiai yra Dievo žinia visiems krikščionims. Jėzus iš Galilėjos Nazareto yra konkretus istorinis žmogus, apie kurį sakoma, kad jis yra vienintelis Dievo Sūnus. Šiam sutapatinimui nusakyti ne tik neužtenka žodžių, jis pranoksta ir žmogiškojo mąstymo galimybes. Dangaus Tėvas liudija, kad Jėzus savo žemiškojo gyvenimo metu ne pats nusprendė ar buvo verčiamas ką nors daryti, bet Dievas jį pasirinko.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-24.pdf