Šiandien mūsų širdyje vyksta kova. Ką paleisti į laisvę: ar blogąją mūsų charakterio pusę, ar gerąją? Ar mūsų Išganytojas Jėzus triumfuos ir valdys mūsų gyvenimą, ar nusikaltėlis Barabas. Šiandien svarbaus ir lemiamo pasirinkimo momentas. Juk vos ne kasdien nustatome savo laikrodžius, kad jie rodytų tikslų laiką, sukinėjame valandas pirmyn ar atgal norėdami kuo naudingiau išnaudoti dienos šviesą. Tačiau būname labai nerangūs keisti savo gyvenimą, savo įpročius. Neketiname atsisakyti savo ydų ir silpnybių. Štai čia mes darome didelę klaidą savo gyvenime.

Koks nelauktas ir netikėtas minios pasikeitimas. Tie patys žmonės, kurie Jėzui šaukė: „Osana“, po kelių dienų jau rėkė: „Ant kryžiaus jį.“ Atsitiko tai, kas atsitinka ir šiomis dienomis. Ir šiandien mes greitai pakeičiame savo nuomonę, žodžius, principus, net savo tikėjimą, priklausomai nuo situacijos ir politinės padėties. Taip pasidarome žmonėmis be nuomonės, be savo tapatybės, be vilties. Klystame ir šiandien netinkamai pasirinkdami vertybes ar draugus. Tik Jėzus buvo pastovus. Jis iki galo atliko savo misiją. Jis buvo ištikimas, kai aplinkui siautėjo neteisingumas. Jėzus buvo kantrus ir tylėjo, kai aplinkui visi keikėsi iš pykčio ar sielvarto. Jo niekas negalėjo paveikti. Minia pasirinko paleisti nusikaltėlį Barabą, o Jėzų nukryžiuoti. Tai buvo blogas pasirinkimas. Todėl nesistebėkime, kad šiandien ne viskas gerai mūsų gyvenime. Juk esame tokie pat žmonės kaip ir Kristaus laikais. Lygiai taip pat klystame, kai klausome blogų patarimų, blogų savo įpročių ir ydų. Mes imame svyruoti ir greitai keičiame savo nuomonę, savo principus, net savo įsitikinimus. Tuomet mūsų gyvenimas pavirsta baisiu košmaru ir nepakeliama kančia. „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs“ (Mk 7, 6). Būtų skaudu ir neteisinga, jeigu Dievą garbintume tik lūpomis, o visas kasdienis gyvenimas būtų toli nuo Jo valios vykdymo. Būtina prisiminti ryžtingą Jėzaus pasakymą: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk“ (Mt 4, 10).

Jau iki Kristaus žmonija buvo suskilusi, o po Golgotos įvyko esminis pasidalijimas: kas už Kristaus karalystę, o kas prieš. Vieniems Kristaus kryžius tapo papiktinimu ir kvailybe, kitiems – didžiosios vilties ženklu. Pasaulyje viskas vyksta taip, kaip išpranašavo Kristus: brolis išduoda brolį, tėvas – sūnų, bailys –Tėvynę, silpnadvasis – tikėjimą.

Vieni myli Kristų, kiti Jo nekenčia. Neapykanta ir meilė – tai dvi nuolatinės Kristaus vardo ir tikėjimo į Jį palydovės. 1888 m. Romoje buvo surengta manifestacija revoliucionierei Liudvikai Michel pagerbti. Vienas oratorius savo kalboje išgarbino Liuciferį – kaip moderniųjų idėjų simbolį. Jo kalbos įkvėptas kažkas iš minios sušuko: „Viva satana! – Tegyvuoja šėtonas“, ir visa 5000 žmonių minia pakartojo: „Viva satana!“ Tą vasarą Genujos mieste buvo nešiojama juoda vėliava su šėtono paveikslu. Nešančiųjų vėliavą būrio vadas pareiškė, kad jie mato pareigą iškelti šėtono vėliavą ant visų bažnyčių, ant Vatikano! Tai šiurpi antikristiška pasaulio simbolika. Mylintis labiau už viską atvirumą ir tiesą žmogus šūkį „Viva satana!“ turėtų užrašyti ant daugelio įstaigų, teatrų, ant tūkstančių žurnalų, filmų, ant milijonų knygų, kuriuose išniekinamas Kristus ir žmogaus, kaip Dievo paveikslo, vardas.

Kokiu ženklu yra pažymėtas mūsų gyvenimas? Kristaus kryžiaus ar šėtono vėliavos? Nemažai ir šiandien yra tokių, kuriems labai patinka Kristaus įžengimo į Jeruzalę garbė, tačiau, kai reikia tapti simonais kireniečiais, padedančiais nešti kryžių, jie atsisako ir pabėga.

Lygiai taip ir tauta turi savo gyvenimo kryžių, kurį visiems draugiškai reikia nešti.

Likus dviem savaitėms iki Velykų švenčių, bažnyčiose kryžiai pridengiami norint ypatingai pagerbti mūsų atpirkimo simbolį, kad tai sutelktų mus apmąstyti didžiausią žmonijos misteriją. O gal kaip anuomet kad Veronika nušluostė Jėzui veidą, kuris buvo apspjaudytas, sukruvintas, išniekintas, mes kryžių uždengiame nuo tūkstančių paniekinimų ir pasityčiojimų?

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-02.pdf