Šio sekmadienio skaitiniai yra labai gražūs. Galima būtų kiekvieną  ištrauką svarstyti atskirai arba atsižvelgiant į visos knygos  t. y., pranašo Izaijo knygos, Laiško romiečiams, taip pat Mato evangelijos kontekstą. Bet  galima, ir tai net teisingiau, pažvelgti į šio sekmadienio tekstus taip, kaip jie yra sugrupuoti. Galima sakyti, kad iš šių trijų tekstų ir psalmės yra padarytas gražus montažas.

Girdėjau pasakojant, – aš pats nemačiau, – kad Kūdikėlio Jėzaus Teresės kanonizacijos proga jos gimtasis miestas Prancūzijoje pasipuošė. Vienaip puošė altorius, kitaip – paveikslus, dar kitaip – bažnyčių kolonas,  gatves ir aikštes. Bet visur buvo naudojamos tik vynuogių kekės ir rožių žiedai. Taip  vykusiai išreikšta šventosios Teresėlės mintis: “Iš dangaus siųsiu rožių lietų”. Vynuogių simbolinė mintis yra labai ryški šv. Kryžiaus Jono raštuose. O jis, kaip žinote, yra Karmelitų ordino atnaujintojas. Rožės ir vynuogės. Ir labai prityrę menininkai stebėjosi, kaip originaliai ir kaip skoningai tik rožėmis  ir vynuogėmis galima papuošti miestą.

Žodžio liturgijoje Bažnyčia vartoja tik du elementus – Senąjį ir Naująjį Testamentą. Bet koks nuostabus įvairumas. Kiekvienas tekstas yra savaip įdomus. Tikintįjį jis kviečia artimiau susipažinti su kontekstu, klausytoją skatina geriau pažinti tuos Žodžio turtus, kurie slepiasi po keistoku  svetimos tautosakos, labai skirtingos to meto aplinkos, neįprastų paveikslų kombinacijos apvalkalu. Bet kaip meistriškai perteikta pagrindinė mintis. Verta nors truputį stabtelėti ir, kiek mums leidžia laikas, pajusti Dievo Žodžio skonį. Pradėkime nuo daug kartų girdėtos Evangelijos. Įdomu ir tai, kad šį Jėzaus stebuklą pamini visi keturi evangelistai. Visi kiti Jėzaus stebuklai yra aprašyti dviejų, trijų, o kai kada tik vieno apaštalo. Tuoj pat atsiskleidžia nuostabus Dievo gerumas. Kūrėjas yra geras savo kūriniams. Jėzus gailisi žmonių. Tai JĖZAUS širdis. Jis gailisi ligonių, juos užjaučia ir gydo. Rūpinasi ir alkanais. Iš kitų evangelistų sužinome, kad Jėzus pats labai gerai žinodamas, ką darysiąs, išbando savo mokinių tikėjimą ir pasitikėjimą. Garsus lotyniškas posakis: GRATIA SUPONIT NATURAM. Malonė suponuoja prigimtį. Kūrėjas neatmeta, bet panaudoja visus tuos dalykus, kurie yra čia pat, aplinkoje, ir tada prideda savo specialiąsias malones bei dovanas. Nors būtų galėjęs tiesiog iš dangaus atskraidinti daugybę kepalų duonos, pasinaudoja čia pat turimais penkiais kepalėliais duonos ir žuvimis. Apaštalai buvo labai logiški,  praktiški, mokėjo gerai skaičiuoti. Penkiais kepaliukais nepasotinsi kelių tūkstančių žmonių.  Bet jie logiškai mąstydami ir skaičiuodami užmiršo patį svarbiausią –  JĖZŲ! Tartum ne Visagalis Jėzus , kuris rūpinasi žmonėmis, būtų su jais. Bet ne tik apaštalai darė tokią klaidą. Kiek kartų ir mes panašiai viską apskaičiuojame,  numatome visas kliūtis ir pagalbą, visus talentus ir medžiaginius išteklius, tik neprisimenam paties svarbiausio – JĖZAUS, nes savo sielos gilumoje JO nelaikome savo Viešpačiu ir savo Dievu. Argi neturime ko pasimokyti iš Evangelijos?

Apie Jėzaus darbus žmonėms, jau seniai buvo išpranašauta Senajame Testamente. Dievas kviečia žmones prie gerų dalykų, o geriausius dovanoja mums. Jau gamtininkai yra pastebėję, kad net negyvojoje gamtoje daugiausiai yra to, ko mums labiausiai reikia. Pavyzdžiui, yra  du metalai – auksas ir geležis. Žmonės labai vertina ir ieško aukso dėl jo spindesio ir  retumo. Geležies nebrangina, tačiau net ir modernusis pasaulis beveik nenukentėtų, jei aukso visai nebūtų. Bet ar  galime įsivaizduoti XX amžių be geležies? Kitose srityse tas pat. Žmonės moka brangius pinigus už alkoholį, kuris daugeliui yra nuodas,nors pats reikšmingiausias Žemėje skystis – vanduo. Jo imk kiek tik nori, tik didmiesčiuose reikia mokėti už vandenį. Tikrosios dvasinės vertybės yra visiems prieinamos. Pats Dievas save atiduoda nemokamai. Tai kodėl gi mes nepasimokom ir sau neprisitaikom Šventojo Rašto žodžių: “Kodėl sidabru jūs mokate už tai, kas nepamaitina, ir savo uždarbiu – kas nepasotina?”

Antrasis skaitinys nurodo šių nuostabių dalykų priežastį. Tai Dievo meilė. Apaštalas Paulius pradeda nuo Kristaus meilės: niekas mūsų neatskirs nuo Kristaus – nei vargas, nei priespauda, nei persekiojimas, nei badas, nei pavojai, nei kalavijas. Apaštalo žodžiais, mes ne tik galime tuos dalykus pakelti, bet net lengvai nugalėti. To  priežastis yra Dievo meilė. Posakį  “Dievo meilė” galima suprasti dvejopai: tai, kad mes mylime Dievą ir, kad DIEVAS  MYLI MUS, kad Dievas mus pamilo, kad Jis yra tas mylintysis. Tuoj pat iškyla klausimas, kokia prasme  šiame skyrelyje apaštalas Paulius kalba apie Dievo meilę? Atsakymas nesunkus ir nesunkiai suprantamas: Jis liudija Dievo meilę mums: jis sako, kad nuo Dievo meilės mūsų negali niekas, visiškai niekas atskirti. Ir išvardija: mirtis ir gyvenimas. Dabartis ir ateitis. Angelai, kurių jis pamini bent dvi grupes: viešpatystes ir galybes. Ir pabrėžia, kad nei jokie kiti kūriniai negalės atskirti nuo Dievo. Tikrai mes, žmonės, nesame stipresni už angelus. Nes  pasitikime ne savimi, bet Dievu. Dievas mus pamilo Jėzuje Kristuje. Viešpats savo meilę parodė ir įrodė Kristaus asmenyje. Štai mūsų vilties ir pasitikėjimo pagrindas. Štai Kristaus gerumo motyvas. Štai šio sekmadienio skaitinių pagrindinė mintis.

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9613/613hom1.html