„Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos.“ Nežymus, bet kartu labai iškalbingas Jėzaus meilės apaštalams gestas. Apaštalams, pavargusiems nuo naktinės žvejybos ir nusivylusiems dėl nesėkmės, Jėzus pasiūlo pavalgyti. Rodos, koks paprastas meilės ir draugiškumo gestas, bet sykiu ir koks didis, nes jį daro pats Kristus. Dievas myli žmogų ir Jam svarbūs net mažiausi jo rūpesčiai. Jėzus nekeršija apaštalams, kad šie jį paliko vieną kančios valandą, priešingai, Jis pats jų ieško ir jiems padeda. Jis neužmiršta žmonių, kurie pasitiki Juo ir meldžiasi. Dievas taip myli žmogų, kad žmogus net nesupranta, kodėl taip yra.

Šiandien Dievas per prisikėlusį Jėzų Kristų moko mus tikrosios meilės. Kokios pagrindinės dabartinio žmogaus, kartu ir krikščionio, meilės sampratos klaidos? Pirmoji klaida – manyti, kad nieko nėra taip lengva, kaip mylėti. Tačiau tai prieštarauja kasdienei mūsų patirčiai, liudijančiai visiškai priešingai. Kiek šeimų sukuriama galvojant, kad besituokiantys vienas kitą karštai myli, ir į tai sudedama tiek daug vilčių bei svajonių, bet pasirodo, kad meilei reikia pastangų ir aukojimosi. Antroji klaida – daugeliui žmonių meilės problema kyla pirmiausia todėl, kad jie nori būti mylimi, bet ne patys nori mylėti ir mokytis mylėti.

Psichoanalitikas Erichas Fromas knygoje „Turėti ar būti?“ rašo: „Ar gali žmogus meilę turėti? Tai būtų įmanoma, jeigu meilė egzistuotų kaip kažkoks daiktas, kurį žmogus gali turėti. Tačiau meilė ne daiktas, meilė – tai aktas, tai veikla. Ji suprantama kaip rūpinimasis, kaip dvasinis ryšys, jausmai, džiaugsmai.“ Žmonės dažnai kartoja: „Aš be tavęs negaliu gyventi“, norėdami išreikšti meilės dydį. Tačiau iš tikrųjų šiuose žodžiuose slypi egoizmas, pagrindinis šių žodžių akcentas yra juos sakančio žmogaus jausmai. Aš negaliu be tavęs gyventi, man blogai, man tavęs reikia, kad tu mane mylėtum. O kur dingsta tavo meilė kitam? Štai kodėl vokiečių filosofas ir matematikas Gotfridas Leibnicas sakė: „Mylėti – tai kito meilėje rasti savo laimę.“

Trečioji meilės sampratos klaida – daug žmonių neskiria įsimylėjimo ir susižavėjimo nuo tikrojo meilės jausmo. Tai susiję ir su žmogaus meile Dievui. Labai daug žmonių mano, kad nieko nėra taip lengva, kaip mylėti Dievą. Mes labai dažnai laukiame, kad Dievas mus mylėtų. Mums atrodo, kad jeigu vykdysime religinius įsakymus, įgysime Dievo meilę. Apaštalui Petrui tenka mokytis Jėzaus meilės mokykloje. Galime prisiminti daug įvykių Evangelijoje, kur Jėzus apaštalui Petrui parodo, kas yra tikroji meilė. Kad ir Petro pašaukimo scena: „Nuo dabar žmones žvejosi“ – argi šiais žodžiais nepasakoma tiesa apie darbą, susijusį su meile kitam žmogui? Žvejo darbas – tai Gerosios Naujienos skelbimo apie Dievo meilę žmonėms ir tarp žmonių sinonimas. Apaštalui Petrui reikia būti pasiruošusiam dirbti ir kentėti skelbiant Evangeliją. Arba štai kita pamoka Petrui: „Eik šalin, šėtone, nes tu mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis.“ Tai buvo sunkus momentas Petrui, bet būtinas, kad suprastų: svarbu ne būti mylimam, bet mylėti. Suprasti meilę kaip pasiruošimą atiduoti viską, net savo gyvybę, ypač tada, kai atgal gausi tik panieką.

O kai Petrui atrodė, kad jis jau viską išmoko, tuomet atėjo laikas dar vienai labai skaudžiai pamokai: į Petro žodžius: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį! Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš! Jei man net reikėtų mirti kartu su tavimi, vis tiek aš tavęs neišsiginsiu!“, Jėzus liūdnai atsakė: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.“ Mes visi gerai žinome, kokia tai buvo sunki pamoka Petrui: kelias nuo Dievo įsimylėjimo iki tikros, ištikimos meilės. Petras graudžiai verkdamas suprato: meilė – nelengvas dalykas. Neužtenka susižavėjimo ir entuziazmo.

Kad sukurtume tikrą krikščionišką gyvenimą, būtinas tvirtas pamatas, t. y. žodžius paversti darbais. „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ – šis išraiškingas Kristaus ir jo mokinio Petro dialogas tampa ne tik Evangelijos pagal Joną pabaiga, bet ir vainikuoja skausmingą Jėzaus meilės mokyklos procesą. Triskart pakartotas žodis „myliu“ atveria naują šv. Petro gyvenimo puslapį. Nes Kristaus Prisikėlimas kviečia mus drąsiai žengti Jėzaus pėdomis, kviečia liudyti savo tikėjimą ir meilę Atpirkėjui. Todėl nenustebkime, jeigu netikėtai išgirsime Jėzaus klausimą: „…ar myli mane?“ Ką atsakysime? Ar neteks verkti iš gėdos? Juk dažnai mūsų meilės Dievui istorija tokia panaši į Kristaus išsigynusio Petro istoriją.

Melskime Viešpatį, kad visada galėtume atsakyti: „Myliu Tave, Viešpatie, visa siela, visa širdimi ir visomis jėgomis.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-03.pdf