Viešpaties Krikšto šventė toliau plėtoja velykinę Viešpaties Gimimo ir Apsireiškimo prasmę. Kalėdos, išminčių apsilankymas prie Kūdikio lopšio, Jėzaus Krikštas yra ne tik istorinio Jėzaus gyvenimo epizodai, bet Velykų slėpinio etapai. Kiekvienoje iš šių švenčių galima įžvelgti sąsają su pagrindiniu liturginių metų slėpiniu: Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, taip pat jo atėjimu laikų pabaigoje. Kristaus Krikštas Jordane apreiškia žmonijai skirtą išganymą. Kristus čia apsireiškia kaip Sūnus, Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę. Jėzus patvirtinamas kaip Mesijas ir Karalius. Rytų Bažnyčių liturgijoje ypač ryški Epifanijos etapų vienovė. Kristaus apsireiškimas prie Jordano toliau atskleidžiamas jo apsireiškimu mokiniams Kanos vestuvėse.

Žmogus Jėzus išgyveno sąmonėjimo ir mokymosi procesą ( plg. Lk 2, 52). Augdamas Jėzus tolydžio vis labiau suvokė ryšį su dangiškuoju Tėvu. Pasirodydamas viešai kaip Mesijas Jėzus gauna regimą ir girdimą patvirtinimą. Pirmasis Jėzaus pamatytas ženklas buvo „prasivėręs dangus”. Dangus atsiveria pasauliui. Antrasis ženklas – ant Jėzaus nusileidžianti balandžio pavidalo Dvasia. Šis ženklas nurodo tai, ką skelbė Jonas Krikštytojas, pranašaudamas krikštą Šventąja Dvasia. Maudynės įvaizdį pakeičia perliejimas jėga: „Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia” (Mt 11, 12). Trečiasis ženklas yra iš dangaus girdimas Tėvo balsas. Dievas prabyla į pasaulį per savo Sūnų. Šie stiprūs Dievo įsiveržimo į žmonių pasaulį įvaizdžiai tarsi įrėmina Įsikūnijimo įvykį. Dievo įsikūnijimas reiškia jo įžengimą į pasaulio širdį. Iki šiol švęstuose Epifanijos etapuose dieviškasis spindesys kaip ta išminčius vedusi žvaigždė spindi virš pasaulio. Žmonės su nuostaba žvelgia į Apsireiškimo slėpinį, tačiau pats Dievas nesikiša. Prie Jordano iš dangaus nuskambėjęs balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi” papildo Kalėdų žinią, kai anuomet iš dangaus pasigirdo: „Žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms”.

Krikštas reiškia pasinėrimą ir išnirimą. Toks yra Jėzaus gyvenimo kelias. Iš Tėvo šlovės aukštybių jis nusileidžia į pačią žmogiškumo gelmę, pasineria Jordano vandenyse ir Kryžiaus mirtyje. Jis išeina iš Jordano, keliasi iš kapo į savo Tėvo šlovę. Kiekvieno iš mūsų krikštu pasikartoja šis slėpinys. Mums taip pat atsiveria dangus, Dievas priima kiekvieną kaip mylimą vaiką.

Jono teiktas atgailos krikštas skyrėsi nuo Jėzaus įsteigto ir jo mokinių teikiamo krikšto. Žmonės miniomis plūdo pas Joną, jie išpažindavo savo nuodėmes. Po Jono Krikštytojo panardinimo žmonės išeidavo vidujai švarūs. Jono krikštą galima palyginti su indo išvalymu. Iš sutepto indo pirmiausia išpilami nešvarumai, po to jis kruopščiai išplaunamas. Jono klausytojai, išpažindami nuodėmes, tarsi „išpildavo” nešvarumus, po to Jordano vandeniu būdavo nuplaunami. Jų širdys likdavo švarios, bet tam tikra prasme tuščios. Jonas Krikštytojas ruošė žmonių širdis malonės pripildymui, tačiau pats nebuvo įgaliotas tos malonės teikti. Jėzaus įsteigtas sakramentinis krikštas ne tik nuvalo žmogaus širdį, bet ir pripildo ją didžiausiu turtu – paties Dievo buvimu.

Jėzus kreipėsi į Joną prašydamas pakrikštyti jį vandeniu. Jis neišpažino nuodėmių, nes jų neturėjo, jam nereikėjo nuskaistinimo, nes buvo šventas. Priimdamas krikštą Jėzus parodė, kad mums reikia to dvejopo akto – nuvalymo ir malonės pripildymo. Kai kurie katalikai Krikšto arba Susitaikinimo sakramentus suvokia tik kaip nuvalymą nuo nuodėmių. Jų manymu, jei širdies neslegia didelės nudėmės, neverta rūpintis jų nuvalymu. Tokia mąstysena būdinga veikiau Jono, o ne Jėzaus mokiniams. Tyra širdis yra didžiulė vertybė. Tačiau didžiausia kiekvieno krikščionio vertybė yra tai, kad jo širdyje yra Dievo šventovė. Suskilęs molinis pilnas aukso ąsotis yra brangesnis už tuščią krištolo indą. Gražiausia bažnyčia su tuščiu tabernakuliu tėra tik iškilus pastatas. Tik Eucharistija pripildo pastatą gyvojo Dievo buvimu. Panašiai ir žmogus, pripildytas Šventosios Dvasios, tampa tikru krikščioniu.

Evangelijos scenoje vaizduojamus žmones galima suskirstyti į tris kategorijas pagal jų nuostatas Jėzaus ar Jono atžvilgiu. Panašių kategorijų žmonių yra ir šiandien. Pirmąją grupę sudaro tie, kurie patenkinti savo religingumu ir gyvensena. Jie nepatiria jokios moralinės graužaties, viskas jiems atrodo tvarkinga. Jono skelbtą raginimą atsiversti sunkiausiai priėmė laikiusieji save atsivertusiais, viešai demonstravę savo pamaldumo praktikas. Tokios nuostatos žmonėms gresia pavojus prisirišti prie maldos formulių, maldingumo išraiškų. Pasitenkinimas savimi trukdo daryti pažangą. Nenuostabu, kad panašūs pavojai gresia ir iš pažiūros pavyzdingiems krikščionims, net priklausantiems įvairiems bažnytiniams judėjimams. Nelengva priimti naują iššūkį ir atsisakyti įprastos gyvensenos, maldos stiliaus.

Kitą žmonių grupę sudarė išgirdusieji ir atsiliepusieji į Jono raginimą. Evangelistas Lukas atkreipia dėmesį į žmones, buvusius tuometinio judaizmo užribyje – kareivius ir muitininkus. Jonas, garsėjęs griežtumu, šių žmonių atžvilgiu parodo daug supratingumo, konkrečiai nurodo vykdytinas sąlygas. Trečiąją žmonių grupę sudarė įtikėjusieji Jėzų. Jono krikštas reikalavo pripažinti savo nuodėmingumą ir ryžtis gyvenimo permainoms. Jėzaus mokiniui reikalingas dar vienas tikėjimo aktas: pripažinti, kad Jėzus yra vienintelis Išganytojas. Šį tikėjimo aktą padaryti nelengva. Evangelistas Jonas liudija, kad Natanaeliui, neklastingos širdies izraelitui, kliūtį įtikėti sudaro Jėzaus kilmė: „Ar gali būti kas gero iš Nazareto?”

Apie penkiasdešimtuosius metus apaštalas Paulius Efeze sutiko žmonių, priėmusių Jono krikštą ir tebelaukiančių žadėto Mesijo. Šiandien Bažnyčioj taip pat daug tokių, kurie buvo vaikystėje pakrikštyti, bet dar širdimi nepriėmė Gerosios Jėzaus Naujienos.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0224/224hom2.html